BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žuvys

Žuvys

„Juwel“ akvariumai: prestižas ir kokybė

Akvariumus gaminanti firma „Juwel“ – Europos rinkos lyderis. Tai pati didžiausia akvariumų gamykla visoje Europoje.  Visi akvariumai, turintys Juwel vardą, jau 40 metų gaminami Vokietijoje. Ypač kruopščiai tobulinami produktai, ilgametė patirtis ir žinios – tai šios firmos vizitinė kortelė.

 Visi „Juwel“ firmos akvariumai pagaminti iš aukščiausios kokybės stiklo, kuris įsigyjamas moderniausiose stiklo gamyklose. Akvariumai pasižymi tobula technika, kruopščia apdaila, moderniu dizainu, nepriekaištinga kokybe bei ilgaamžiškumu. Gamybos procese nuo kokybės standartų nukrypti neleidžia unikalūs robotai, užtikrinantys tikslumą. Prieš patekdamas į rinką kiekvienas akvariumas patikrinamas. Visi akvariumai atitinka griežtus Vokietijos teisės aktų reikalavimus, o jų saugumas patikrinamas daug kartų. Akvariumų šviestuvai, siurbliai ir šildytuvai pažymėti TUV/GS patikros ženklais. „Juwel“ firmos akvariumus rekomenduoja net profesionalūs žuvų augintojai.

Pirkdami bet kokį „Juwel“ firmos akvariumą, kartu Jūs įsigysite visą sukomplektuotą sistemą. Šviestuvas, filtravimo sistema su siurbliu bei filtruojamosiomis medžiagomis ir šildytuvas akvariume jau įrengti, belieka pasirinkti tik tinkamą vietą, kur stovės ši unikali namų ar biuro puošmena.

Į visus „Juwel“ firmos akvariumų komplektus įeina:

  • Visiškai sukomplektuota filtravimo sistema.
  • Vandeniui atspari apšvietimo sistema.
  • Vandens šildytuvas su termoreguliatoriumi.
  • Dangtis.

Visa akvariumo įranga ir galingumas parenkami atsižvelgiant į akvariumo dydį.

Filtravimo sistema

Gaminant „Juwel“ filtravimo sistemas taikoma pati saugiausia filtravimo technika – visas vanduo lieka akvariume ir nėra pavojaus, kad jis išsilies ant grindų. Iš kitų rinkoje siūlomų vidinių filtrų „Juwel“ produktai išsiskiria filtravimo apimtimi ir dvigubos srovės principu – vanduo per viršutinę ir apatinę kempines leidžiamas skirtingu greičiu. Moksliškai yra įrodyta, kad tik taip galima užtikrinti optimalų biologinį filtravimą. Naudojant šią filtravimo sistemą papildomai nebereikia naudoti oro pompų, vanduo cirkuliuoja ir deguonis akvariume pasiskirsto tolygiai, todėl neišnaikinamos reikalingos medžiagos bei bakterijos, o mažiau judinant vandenį lengviau ir gražiau auga augalai. Kita labai svarbi „Juwel“ filtro dalis – nitratinė kempinė, kuri užtikrina ypač žemą nitratų koncentraciją akvariumo vandenyje.

Apšvietimo sistema

Visi „Juwel“ firmos šviestuvai pagaminti naudojant naujausius technikos laimėjimus. Lempos ypač taupios, nekaista, o jų saugumą garantuoja TUV/GS patikros ženklai. Visa apšvietimo sistema yra visiškai atspari vandeniui, todėl nereikės bijoti, kad užlašėjęs ar garuojantis vanduo gali ją sugadinti. Specialūs reflektoriai  ir lempų įvairovė leis sukurti tinkančią ir patinkančią kompoziciją.

Vandens šildytuvas

Kiekviename „Juwel“ akvariume, atsižvelgiant į jo dydį, įrengtas vandens šildytuvas. Jis pagamintas iš smūgiams ir karščiui atsparaus stiklo. Šildytuvas įrengiamas bendrame filtro korpuse, kur veikiamas vandens srovių tolygiai paskirsto šilumą visame akvariume. Visi „Juwel“ firmos šildytuvai yra su termoreguliatoriais, kurie, vandeniui pasiekus reikiamą temperatūrą, automatiškai išsijungia ir nustoja šildę. Tai ypač patogu, nes nebereikia jaudintis, jog laiku neišjungus šildytuvo akvariumo vanduo gali sušilti per daug.

Dangtis

Visi be išimties „Juwel“ firmos akvariumai yra su specialiais patogiais dangčiais, kuriuose įmontuojama ir paslepiama vandeniui atspari apšvietimo sistema. Dangčio pagalba apšvietimo sistema negadina bendro akvariumo vaizdo. Specialiai akvariumui pritaikytas dangtis tarsi viršutinis rėmas sutvirtina akvariumo viršutinę dalį, dėka kurio akvariumas tampa stabilesnis ir tvirtesnis. Dangtis sandariai užsidaro, todėl neišgaruoja vanduo. Nuo įrengtos apšvietimo sistemos dangtis neįkaista ir nesideformuoja.

Labai svarbus ir naudingas „Juwel“ akvariumuose yra apatinis rėmas. Kiekvienas „Juwel“ firmos akvariumas turi tinkamos išvaizdos apsauginį apatinį rėmą. Jis užtikrina kampų apsaugą ir leidžia saugiai pastatyti akvariumą ant pagrindo. Nereikės naudoti jokių papildomų tarpinių patiesalų, išskyrus tuos atvejus, kai akvariumas statomas ant ne visiškai lygaus paviršiaus. Šis rėmas paslepia dvigubu apsauginiu sluoksniu padengto apatinio stiklo suklijavimus ir suteikia akvariumui puikų vaizdą.

Akvariumų įvairovė

Pačių įvairiausių išmatavimų, dydžių, formų ir spalvų Juwel firmos akvariumai suteiks gyvumo bet kuriai patalpai. Juwel firmos akvariumų yra keturios skirtingos rūšys:

  • Vision (ekskliuzyvinė serija).
  • Trigon (individualioji serija), kampiniai.
  • Rio (klasikinė serija).
  • Record (kokybiškų ir nebrangių akvariumų serija).

Vision akvariumai

Pažvelkite į nuostabų akvariumo pasaulį kitomis akimis. Išlenktos stiklų formos dėka Vision akvariumų serija optiškai paryškina bei padidina gylį ir leidžia pamatyti nuostabų povandeninį pasaulį neįprastoje perspektyvoje. Tai naujo stiliaus, modernaus, neįprasto dizaino ekskliuzyvinė akvariumų serija. Kadangi šie akvariumai yra gana dideli (180 l; 260 l ), pasitelkiant į pagalbą lakią vaizduotę bei fantaziją, galima sukurti neišpasakyto grožio povandeninį pasaulį, kuris džiugins ne tik akį, bet ir širdį.

Trigon akvariumai

Trigon serijos akvariumai kiekvieną, net ir tamsiausią ar niūriausią kambario kamputį gali paversti nepakartojamo grožio, gyvu ir patraukliu povandeniniu pasauliu, patraukiančiu kiekvieno dėmesį. Atsižvelgiant į tai, kad šio tipo akvariumai yra kampiniai, nepaisant didelio tūrio jie neužima daug vietos ir jiems nesunku surasti tinkamą vietą, nes jis puikiai įsikomponuoja į bet kurį laisvą patalpos kampą. Kuriant povandeninį pasaulį tikrai bus pakankamai vietos kur pasireikšti fantazijai, nes šios serijos akvariumai būna 190 l bei 350 l talpos.

Rio akvariumai

Klasikinis dizainas - niekada nesenstantis stilius. Ypatingai tobula technika ir kruopšti apdaila – Rio serijos akvariumai demonstruoja Jūsų sukurtą povandeninį pasaulį su neįkyria elegancija. Pačių įvairiausių talpų: 125 l, 180 l, 240 l, 300 l bei 400 l. šios serijos akvariumai pritaikomi bet kokio dydžio patalpose. Juos ypač gerai patalpinti įvairiose nišose, nes išvalyti ir pakeisti reikalingas detales nesunkiai galima per viršuje atsidarančią angą.

Rekord akvariumai

Subtilus paprastumas, klasikinis stilius. Rekord serijos akvariumai nuo visų kitų aprašytų labiausiai skiriasi tuo, jog jų dangtis bei apatinis sutvirtinimo rėmas pagaminti ne iš medžio, o iš tvirtos, patvarios juodos plastmasės. Be to, šių akvariumų tūrių įvairovė yra pati didžiausia, jų yra 54 l, 70 l, 80 l, 110 l, 120 l bei 160 l talpos. Tai akvariumų serija pritaikyta ne itin didelėms patalpoms, nes jų, kaip jau minėta, didžiausia talpa siekia tik 160 litrų. Visų šio tipo akvariumų dangčiai valant pilnai nusiima, todėl juos labai lengva ir patogu išvalyti, nusiurbti dugno nešvarumus. Renkantis jam vietą reikėtų atsižvelgti į tai, ar valymo metu bus kur padėti nuimtą dangtį su jame įmontuota apšvietimo sistema. Šiuose akvariumuose taip pat visiškai sukomplektuota visa reikalinga įranga.

Papildomi „Juwel“  firmos priedai akvariumams

Galinių akvariumo sienų dekoracijos

Galinės akvariumo sienelės motyvas. Itin originaliai papuoš Jūsų akvariumo galinę sienelę, kad kiaurai nepersimatytų kambario siena. Šio motyvo dėka žiūrint į akvariumą susidaro trimatės erdvės pojūtis ir akvariumas optiškai atrodo daug gilesnis negu yra iš tikrųjų. Reljefinė paviršiaus struktūra puikiai priglunda ir lengvai priklijuojama prie galinės akvariumo sienos, nes klijuojamoji pusė yra lygi, be tuščių ertmių. Prie jos nesunkiai galima prijungti papildomus elementus, lengvai ir paprastai perpjaunama ir montuojama, todėl ją galima pritaikyti bet kokio dydžio akvariumui. Gerojoje pusėje esantys įvairūs reljefiniai nelygumai – puiki slėptuvė mailiui ir smulkioms žuvelėms.

Plakatai. Jie turi priekinę ir galinę puses su skirtingais piešiniais, todėl nusibodus vienam vaizdui, jį lengvai ir patogiai galima pakeisti kitu ir atnaujinti akvariumą. Tai ypatingai dailūs, akies nerėžiantys natūralios gamtos galinės akvariumo sienelės motyvai. Šie plakatai tinka visiems akvariumams nuo 60 litrų iki 150 l talpos.

Filtravimo sistemos papildai

Visiems be išimties „Juwel“ akvariumų filtrams naudojamos vienokios ar kitokios filtravimo kempinės. Įvairių dydžių, rūšių ir paskirties kempinės į filtrus dedamos atsižvelgiant į filtro modelį, galingumą, akvariumo talpą ir pan. Iš viso yra penkių rūšių filtravimo kempinės:

  • Filtravimo vata. Vatos sluoksnis atlieka filtro funkciją pirminiam mechaniniam valymui. Jis neleidžia stambiems nešvarumams patekti į filtrą. Filtravimo vata dedama į bet kurios rūšies Juwel firmos akvariuminius filtrus tik, priklausomai nuo filtro dydžio, skiriasi jos išmatavimai.
  • Anglies kempinė. Ji padengta aktyviosios anglies sluoksniu, kuris išvalo vandenį nuo sunkiųjų metalų ir organinių nešvarumų.
  • Nitratų šalinimui skirta kempinė. Žalioje nitratus šalinančioje kempinėje yra naudingų bakterijų kultūrų, kurios suriša vandenyje esančius nitratus ir tuo pačiu sunaikina pagrindinę dumblių maitinimosi medžiagą.
  • Stambiai akytos filtravimo kempinės. Jos įtaisytos filtro viduryje, įdiegtų į jas bakterijų kultūrų dėka vanduo išvalomas biologiškai.
  • Smulkiai akytos filtravimo kempinės. Jos įtaisytos filtro apačioje, sulaiko smulkiausias rupios dispersijos priemaišas ir iš filtro išleidžia krištolo skaidrumo vandenį.

Apšvietimo lempos ir reflektoriai

Apšvietimas ypač reikšmingas tiek žuvims, tiek akvariumo augalams, nes tik gaudamas reikiamą šviesos kiekį akvariumas išlaiko pastovią, nusistovėjusią biologinę pusiausvyrą, natūralų spalvų grožį,  jame nustoja augti nepageidaujami dumbliai.

Day-Lite lempos. Šviesi, šiek tiek melsvą toną turinti dienos šviesa suteikianti natūralų spalvų poveikį. Šio tipo lempų yra pačių įvairiausių galingumų (nuo 15 W iki 38 W) bei ilgių (nuo 438 mm iki 1200 mm) ir jas galima pritaikyti bet kuriam Juwel firmos akvariumui. Šias lempas taip pat galima kombinuoti kartu su Warm-Lite tipo lempomis.

Warm-Lite lempos. Jos skleidžia šiltą natūralią šviesą, kuria mėgaujasi tiek augalai, tiek žuvytės. Šios rūšies lempų kaip ir Day-Lite yra pačių įvairiausių galingumų (nuo 15 W iki 38 W) bei ilgių (nuo 438 mm iki 1200 mm), jas galima pritaikyti bet kuriam Juwel firmos akvariumui. Šias lempas taip pat galima kombinuoti kartu su Day-Lite tipo lempomis.

Reflektoriai. Jie pagaminti iš specialios skardos, kuri 100 procentų atspindi šviesą, todėl bet kokio apšvietimo galia padidėja visu 100 procentų. Naudojant reflektorius akvariume atsiranda apsauga nuo akinimo tuo momentu, kai dangčio šviestuvas yra atidarytas. Reflektoriai pritaikyti įvairaus galingumo bei ilgio „Juwel“ firmos liuminescenciniams vamzdeliams, montuojamiems į akvariumus.

Dekoravimas

Įsigijus „Juwel“ firmos akvariumą Jums teks tik malonus dekoravimo, apipavidalinimo ir žuvelių parinkimo rūpestis, nes viskuo kitu pasirūpino „Juwel“ akvariumų gamintojai. Kuriant povandeninį pasaulį dažnai pagelbsti burbuliatorius, kuris ne tik prisotina vandenį deguonimi, bet ir yra puikus puošybos elementas. Tiesa, norint, jog akvariume būtų daugiau deguonies, gali tekti papildomai statyti oro pompą.

Komponuojant įvairiaspalvį, įvairaus stambumo gruntą, nepakartojamų formų akmenis, medžio šaknis, augalus bei dirbtines dekoracijas, galima susikurti unikalų, nepakartojamą, dėmesį patraukiantį ir tuo pačiu paslaptingą povandeninį pasaulį.

 

Auksinė žuvelė kilusi iš Azijos. Maždaug prieš 4500 metų senieji kinai šias žuvis išveisė iš sidabrinio karoso. Senoji legenda byloja, jog auksinė žuvelė atneša laimę. Štai kodėl kinų imperatoriai taip vertino auksinę žuvelę.

Auksinę žuvelę auginti paprasta ir nebrangu, todėl jos puikiai tinka ir pradedantiems žuvelių augintojams. Tačiau šeimininkas savo žuvelėmis turės rūpintis visą jų gyvenimą. Turint kantrybės auksinę žuvelę galima taip prisijaukinti, jog ji gali imti pašarą net iš Jūsų rankų.

Spalvos ypatybės

Visiems gerai žinoma auksinė žuvelė yra viena populiariausių tarp žuvų augintojų, kadangi ji yra labai graži. Auksinė žuvelė gali būti labai įvairi savo spalvomis ir kūno forma, todėl žmonėms patinka jas stebėti. Auksinė žuvelė ne visuomet būna auksinės spalvos. Jauniklėms būdinga žalsvai bronzinė spalva, kuri pasikeičia į tipišką rausvai auksinę tik tada, kai žuvelės subręsta. Šių žuvelių galima taip pat aptikti nuo ryškiai raudonos iki blyškios, vos geltonos spalvos. Kai kurios gali turėti sidabrinių ar juodų dėmelių. Taigi, auksinės žuvelės spalvų ir kūno formų įvairovė yra nepaprastai didelė.

Auksinės žuvelės rūšys

Auksinė žuvelė gali turėti dvigubą arba viengubą uodegą. Pagal tai skirstomos šių žuvelių rūšys.

Veislės su vienguba uodega:

Kometa – aptaki žuvelė su ypač ilgu uodegos peleku, kartais net tokio pat ilgio kaip ir žuvelės kūnas. Dažniausia kometos būna geltonos spalvos, bet šiandien neretai pasitaiko ir ryškiai raudonų ar baltų.

Šabunkinai išsiskiria spalvų įvairove ir melsvai sidabrišku kūnu su juodomis, raudonomis, rudomis, geltonomis ar violetinėmis dėmėmis. Bristolio šabunkinai turi labai ilgą uodegą, o žvynai metalo atspalvio. Tuo tarpu Londono šabunkinai metalo atspalvio neturi ir jų uodega panašesnė į paprastųjų auksinių žuvelių.

Veislės su dviguba uodega:

Šios veislės auksinės žuvelės pasižymi dviguba uodega ir analiniu peleku. Žuvelių kūnai tokie trumpi, kad joms net sunku plaukti. Šios veislės mažiau atsparios ligoms už paprastąsias auksines žuveles ir kur kas lepesnės, jos visiškai netinkamos laikyti lauko tvenkiniuose. Kadangi jos jautresnės vandens kokybei, todėl nelabai tinkamos pradedantiesiems žuvelių augintojams.

Raudonasis ir baltasis riukinas – viena imliausių veislių iš visų dvigubauodegių. Nors ir turėdama labai trumpą, apvalainą kūną, ji sugeba neblogai plaukti.

Vėduokliauodegės auksinės žuvelės turi labai ilgą, nukarusį dvigubą uodegos peleką, per kurį ši žuvelė lengvai susižeidžia į aštrius daiktus akvariume. Tad nutarę laikyti būtent šias žuveles, gerai apgalvokite akvariumo dekoracijas.

Juodasis teleskopas – tai auksinė žuvelė, savo kūno forma primenanti kiaušinį. Teleskopu ji praminta dėl iššokusių akių. Šios veislės žuvelių nebūna jokiu kitų atspalvių, tik juodos.

Liūto galva vadinamos auksinės žuvelės turi kiaušinio formos kūną ir į avietes panašias ataugas šalia akių. Šios veislės auksinės žuvelės labai prastos plaukikės, mat jos neturi nugaros peleko.

Oranda taip pat turi panašias ataugas ant galvos kaip ir liūto galvos veislės auksinės žuvelės, tačiau jos turi nugaros peleką. Raudonkepurė oranda turi baltą kūną ir raudoną ataugą, primenančią kepurę ant galvos.

Laikymo sąlygos

Perkant auksinę žuvelę atkreipkite dėmesį ar žuvytė yra sveika. Ji turi būti žvali, judri, nuolat plaukioti ratais. Nusipirkę žuvį ir atsivežę ją transportavimo maišelyje, prieš įleidžiant į akvariumą žiūrėkite, kad akvariumo bei maišelio vandens temperatūrų skirtumas nebūtų per didelis. Todėl visuomet patartina maišelį įmerkti į akvariumo vandenį, kol vandens temperatūros susivienodins. Tada paimkite stiklinę, į maišelį įpilkite akvariumo vandens ir trumpai palaukę galiausiai paleiskite žuvelę į akvariumą.

Auksinės žuvelės yra taikios, gamtoje jos gyvena būriais, todėl akvariume jas galite apgyvendinti ir su kitų rūšių žuvimis. Auksines žuveles iš bėdos galima laikyti nedideliame stikliniame akvariume, tačiau joms užaugus iki 12cm ilgio, jas būtina perkelti į didesnį akvariumą. Šios žuvelės gyvenančios mažuose akvariumuose, prisitaiko prie esamų sąlygų ir užauga tokio dydžio, kad galėtų laisvai plaukioti esamame akvariume visą gyvenimą. Bet vis tik, jei turite galimybių, auksines žuveles auginkite kuo didesniame akvariume.

Pašaras

Auksinė žuvelė yra tikra „ėdrūnė“, nes ji yra nuolat alkana, todėl kelių šėrimų per dieną gali ir nepakakti. Suprantama, jog auksinei žuvelei negalima duoti nuo Jūsų stalo likusių maisto likučių ar duonos trupinių. Auksinėms žuvelėms labiausiai tinka specialiai subalansuoti pašarai, kurie gali būti čipsų, lazdelių, granulių formomis. Šie pašarai išlaiko visas maistingąsias medžiagas, reikalingas auksinės žuvelės organizmui. Pašaro papildui ar kaip skanėstą šioms žuvelėms galite pasiūlyti gyvąjį pašarą, pavyzdžiui, uodų lervas. Norint sustiprinti savo augintinės organizmą, duokite specialiai žuvims skirtų vitaminų ar lašiukų.

Poravimasis

Jei vienos rūšies auksinė žuvelė poruosis su kitos rūšies auksine žuvele, jaunikliai gali neatitikti tikrosios rūšies, tačiau užtikriname, jog jie vis tiek bus gražūs. Auksinės žuvelės ima poruotis pavasarį ar ankstyvą vasarą, kuomet temperatūra ima kilti. Patinai ima nuolat persekioti pateles. Auksinės žuvelės neršia palei augalus bei akmenis. Po 2-3 dienų išsirita jaunikliai. Beje, auksinės žuvelės gali suėsti tiek savo ikrus, tiek ką tik išsiritusius jauniklius. Todėl dažniausiai išgyvena tik keli jaunikliai, kurie pasislepia vandens augalų paunksmėje. Vystantis auksinei žuvelei ypač yra įdomu stebėti spalvos kaitą nuo tamsios jauniklio iki puikios auksinės spalvos.

Kita

Paprastosios auksinės žuvelės gyvena iki 25 metų, tačiau ,,keistųjų‘‘ rūšių žuvelių gyvenimo trukmė tęsiasi tik iki 14 metų. Ilgiausiai išgyvenusi auksinė žuvelė buvo vardu Fredas. Ilgaamžė žuvelė nugaišo 1980-aisisais, sulaukusi 41 metų.

 

Akvariume plaukiojančios žuvytės daugeliui žmonių suteikia ramybę po streso ar sunkios darbo dienos. Akvariumas suteikia galimybę žvilgtelt į tą pasaulį, kuris žmogui dar yra neištirtas, nežinomas, paslaptingas. Tačiau norint namuose auginti žuveles, būtina tinkamai įrengti akvariumą. Įsigijus visas reikiamas priemones akvariumui, galėsite būti tikri, jog Jūsų žuvytės gyvena geromis sąlygomis ir yra sveikos. Prieš įrengiant akvariumą visuomet patariama viską gerai suplanuoti popieriaus lape. Greit nusipiešdami akvariumo vaizdą, Jūs sutaupysite laiko, nes iš anksto būsite nusprendę kur sodinti augalus ar kaip suformuoti dekoracijas, kad šie uždengtų techninius prietaisus. Taip pat svarbu parinkti sugyvenančias žuvų rūšis, kad vėliau vienos kitų nesuėstų. Augalai bei akmenys taipogi kiek įmanoma turi atitikti Jūsų žuvyčių gamtinę aplinką.

Indo forma. Akvariumo indo formą galite įsigyti kokią tik norite - tiek stačiakampią, tiek apvalią ar ovalią. Tačiau atminkite svarbiausią dalyką, jog žuvų skaičius akvariume visuomet priklauso nuo paviršiaus ploto. Kuo didesnis paviršiaus plotas – tuo daugiau žuvyčių galėsite apgyvendinti viename akvariume. Nors akvariumų litražas gali būti toks pat, tačiau viename jų žuvyčių gali gyventi daugiau, o kitame mažiau. Kaip parodyta paveiksliukuose, cilindro bei kvadrato formos akvariumuose, lyginant su ovaliu bei stačiakampiu akvariumu, žuvyčių galės gyventi mažiau ne todėl, kad patys akvariumai yra mažesni, bet todėl, kad jų paviršiaus plotas yra mažesnis. 

Mažiau žuvyčių Daugiau žuvyčių Mažiau žuvyčių Daugiau žuvyčių

Akvariumo vietos parinkimas.

Nusipirkę akvariumą ir parsinešę namo jį gerai išplaukite (tik nenaudokite jokių skalbimo miltelių ar kitų priemonių!) ir nusausinkite. Akvariumui būkite parinkę vietą jau iš anksto. Žuvyčių buveinei patartina surasti nuolatinę vietą, nes akvariumą pernešus kitur, žuvys bei augalai iš naujo turės prisitaikyti prie naujos aplinkos. Akvariumui parinkite kiek įmanoma ramesnę patalpą, nes žuvytės yra labai baikščios. Be to akvariumą statykite atokiau nuo šaltų skersvėjų ir tiesioginių saulės spindulių. Todėl nepatartina statyti akvariumą ant palangės, kur saulės spinduliai gali įkaitinti vandenį ir skatinti  nepageidaujamų dumblių vešėjimą. Jei dumbliai vis dėlto ims augti Jūsų akvariume, rekomenduojame įsigyti specialius preparatus, puikiai panaikinančius dumblių bei kitų žalingų medžiagų atsiradimą. Nepamirškite, jog kištukinis lizdas turi būti netoli akvariumo, kad elektros srovė būtų lengvai pasiekiama visoms įrangos priemonėms.

Akvariumą būtina pastatyti ant lygaus bei tvirto pagrindo. Geriausia būtų kartu su akvariumu įsigyti tam specialiai skirtą spintelę ar stalą. Nesant tokioms galimybėms, įsitikinkite ar Jūsų stalas tikrai tvirtas ir lygus. Prieš dedant akvariumą, stalą gerai nuvalykite, kad nebūtų jokių didesnių trupinių ar akmenukų, dėl ko akvariumas negalės stovėti lygiai. Na, o jei stalas vis dėlto yra nelygus ar grublėtas, po indu padėkite putų polistirolo plokštelę nelygumams išlyginti.

Akvariumo įrengimas.

Jei akvariumas Jūsų namuose jau rado savąją vietą, tuomet galite pradėti jį įrengti. Akvariumo įrangai reikės: grunto, vandens filtro, vandens šildytuvo bei termometro, akvariuminių lempų, oro kompresoriaus (jei jo nėra vandens filtre), gyvų ar dirbtinių vandens augalų bei dekoracijos elementų.

Gruntas. Akvariumo įrengimas prasideda nuo grunto parinkimo. Gruntas, kaip ir vandens augalai, turėtų kiek įmanoma atitikti pasirinktų žuvelių gamtinę aplinką. Žuvys yra labiausiai priklausomos nuo fizikinių grunto savybių, nes jame gyvenančios mikrobakterijos palaiko akvariumo biopusiausvyrą. Vienos žuvų rūšys gyvena virš grunto, kitos ant grunto, trečios pačiame grunte, kur jos ir ieško maisto, todėl gruntas, turintis kuo daugiau mineralinių medžiagų yra geresnis. Perkant žuvytes, visuomet pasidomėkite kokioje gamtinėje aplinkoje jos gyveno. Mat vienoms žuvų rūšims gali tikti smėlingas gruntas, kitoms akmenuotas, trečioms dumblas. Tačiau galime nuraminti, jog gana smulkus smėlinis gruntas tinka beveik visų žuvų rūšims. Yra pastebėta, jog žuvytės prie tamsaus grunto būna ryškiaspalvės ir elgiasi ramiai.

 

Priešingai virš šviesaus grunto žuvys būna baikščios bei neramios.

 Jų žvynai įgauna blankesnę spalvą. Mat tokiu būdu stengiamasi natūraliai prisiderinti prie aplinkos – „užsimaskuoti“. Todėl jei norite gėrėtis ryškiaspalvėmis žuvytėmis, patariama pirkti tamsesnį gruntą.

Akvariumo dugnui iškloti puikiai tiktų žvyras. Jo turėtų būti apie 5cm. aukščio, kad vandens augalams būtų kur įsišaknyti. Nepatariama naudoti dažyto žvyro, nes ryški jo spalva gali nustelbti žuvyčių spalvas. Ne gana to, dažai gali pakeisti vandens cheminę sudėtį. Akvariumą galite iškloti ir kitokiomis medžiagomis, kaip pvz. akvariumų durpės ar anglys.

Akvariumo apšvietimas.

Kaip minėta, tiesioginiai saulės spinduliai skatina dumblių augimą. Tačiau šviesa būtina ne tik žuvytėms, bet ir vandens augalams. Esant šviesai vyksta fotosintezės procesas, kurio metu augalai vandenyje esantį anglies dvideginį suvartoja ir išskiria deguonį. Todėl akvariumo apšvietimui naudokite lempas, skirtas specialiai akvariumams. Akvariumui be dangčio apšviesti rekomenduojamos HQL lempos. Tai ypač galingos lempos, turinčios net 125 vatus. Šias lempas reiktų įmontuoti apie 50cm. virš akvariumo paviršiaus. Jų privalumas – tai aukšta apšvietimo kokybė. Šias lempas reikia pakeisti naujomis tik po dviejų metų.

Akvariume su dangčiu apšvietimo lempos yra įstatomos į patį dangtį. Apšvietimas įrengtas gaubte taip, kad šviesa atspindėtų šiek tiek į indo gilumą. Todėl visuomet svarbu atkreipti dėmesį į Jūsų akvariumo litražą, aukštį, dydį, taip pat kokios rūšies augalai ir žuvytės gyvens Jūsų akvariume, nes nuo to priklauso, kokio galingumo lempos Jums reikės. Akvariumo apšvietimo intensyvumą ir trukmę galima reguliuoti. Lempos, skirtos akvariumams kiekvieną dieną turi būti įjungtos 12h. Nakčiai lempas išjunkite. Nepatartina naudoti kaitrinių lempų - jos gali per daug įšildyti akvariumą, be to dažnai perdega.

Akvariumo šildymas.

Suprantama, jog žmonės akvariumuose laiko ne Lietuvos telkiniuose gyvenančias žuvis, tačiau dažniausiai atogrąžų žuvų rūšis, gyvenančias šiltuosiuose vandenyse. Todėl akvariumo apšildymas yra būtinas. Norint pašildyti vandenį, tam reikia įsigyti šildytuvą bei termometrą. Šildytuvai būna su termoreguliatoriumi arba be jo. Visuomet yra patariama šildytuvą pirkti tik su termoreguliatoriumi. Mat jam nesant, šildytuvas nuolat šildys vandenį, todėl Jums laikas nuo laiko reiks žiūrėti ar vanduo jau pasiekė reikiamą temperatūrą. O jei netyčia užmirštumėte ir perkaitintumėte vandenį, tuomet galite sulaukti liūdnų pasekmių. Tuo tarpu šildytuvas su termoreguliatoriumi pats reguliuoja vandens šildymą. Jums tereikia nustatyti reikiamą temperatūrą, o termoreguliatorius ją pasiekęs išsijungia ir vanduo daugiau nebešildomas. Žinoma, būtina įsigyti ir termometrą, kad matydami esamą temperatūrą, nustatytumėte keliais laipsniais vandens temperatūrą reikia pakelti. Termometrų galite įsigyti išorinių, klijuojamų prie išorinio akvariumo stiklo arba vidinių.

Akvariumo vandens temperatūra turėtų būti apie +25ºC. Šildytuvas turėtų sudaryti nedidelį sūkurį, kurio pagalba vanduo pašildomas tolygiai. Šildytuvų būna įvairių galingumų. Todėl norint nustatyti kokio galingumo šildytuvo reiks Jūsų akvariumui, atminkite tokią taisyklę: 10 vatų galingumo šildytuvas skirtas pašildyti penkių litrų vandens indui. 

Šildytuvą įjunkite į elektros srovę tik tuomet, kada jis bus įmerktas į vandenį. Keičiant vandenį visuomet išjunkite šildytuvą iš elektros tinklo.

Filtravimas.

Norint, kad Jūsų žuvytės visada būtų sveikos, akvariumo vanduo visada turi būti švarus, šviežias ir skaidrus. Įvairius nešvarumus t.y. žuvų pašalintas liekanas, drumzlius, supuvusių lapų liekanas, maisto likučius – visa tai gali būti pašalinta naudojant vandens filtrą. Filtravimo prietaisų būna įvairių: išorinių, vidinių, mechaninių, biologinių, su oro kompresoriumi ir be jo bei kitų. Dažniausiai naudojami yra vidiniai mechaniniai filtrai. Šie filtrai veikia įmerkus juos į vandenį. Įjungus filtrą, į jį patenka vandens srovė, palikdama filtro kempinėje įvairius nešvarumus. Iš filtro grįžtantis vanduo jau būna švarus. Vidiniai filtrai būna paprasti ir veiksmingi, tačiau juos sunku valyti. Tuo tarpu išoriniai filtrai būna ne tik veiksmingi, bet ir lengvai išvalomi.

Filtrą reikia valyti tuo dažniau, kuo ilgiau jis yra įjungtas. Valant filtrą niekuomet neplaukite filtro kempinės po tekančiu vandeniu. Tokiu būdu galite sunaikinti filtre esančias naudingas bakterijas. Kempinę išplauti patariame sename akvariumo vandenyje. Nešvarumai bus išplauti, o bakterijos kempinėje išliks. Tai atlikus, akvariumo vandenį būtina pakeisti nauju. Su šia kempine galite išvalyti ir filtro vidų.

Daug privalumų turi biologinis filtravimas. Naudojant šį filtravimo būdą, filtravimo plokštelė dedama dar prieš pilant gruntą. Užpylus gruntą, žvyro paviršiuje įkurdinama naudingų bakterijų kolonija. Elektrinis atvamzdis varo vandenį per filtravimo plokštelę bei žvyrą, kur esančios bakterijos atlieka biologinį filtravimą. Šis filtravimo būdas veikia tyliai, tinka visiems akvariumams, o svarbiausia negadina akvariumo vaizdo, kaip kiti filtrai, kuriuos reikia maskuoti.

Aeracija.

Vanduo turi būti ne tik švarus, bet ir prisotintas deguonies, nes be deguonies žuvelės akvariume neišgyventų. Esant akvariume vandeniniams augalams, jie gali išskirti dalį deguonies. Todėl visuomet rekomenduojama įsigyti tikrus, o ne dirbtinius augalus. Jei akvariume gausu vandens augalų ir jame nėra daug žuvų, tuomet gaunamo deguonies iš augalų šioms žuvelėms pakaktų. Tačiau auginant daugiau žuvyčių, vien augalų išskiriamo deguonies neužteks. Esant tokiai situacijai būtina įsigyti dirbtinį deguonies daviklį, taip vadinamą oro kompresorių (burbuliatorių). Tiesa, kai kurie filtrai atlieka ir aeraciją, todėl pirkdami filtrus visuomet pasiteiraukite, ar jame yra burbuliatorius. Oro kompresorius ne tik papildo vandenį deguonimi, bet ir išsklaido dalį žalingo anglies dioksido. Be to aeracija padeda suvienodinti akvariumo vandens temperatūrą, nes deguonies kiekis visuomet priklauso nuo temperatūros. Kuo šiltesnis vanduo – tuo deguonies yra mažiau.

Augalų sodinimas bei dekoracija. Na štai, pagaliau įrengę visas priemones galime pradėti sodinti vandens augalus bei sudėti dekoracijas. Į klausimą „Kokius augalus geriau sodinti – tikrus ar dirbtinus?“, galime lengvai atsakyti, jog tikri augalai turi kur kas daugiau privalumų bei yra naudingesni nei dirbtiniai. Gyvi augalai turi teigiamą įtaką fotosintezės metu. Vandens augalams gaunant daug šviesos (apšvietimo technika) šie grynina vandenį, t.y. sugeria anglies dioksidą ir išskiria deguonį. O deguonis yra gyvybiškai svarbus žuvytėms, plaukiojančioms Jūsų akvariume. Gyvi augalai padeda pašalinti nitratą, panaudodami jį kaip maistą. Pagaliau šie žalumynai suteikia puikią galimybę pasislėpti jaunikliams bei apsigyventi naudingosioms bakterijoms ir mažiems gyviams, kurie gali tapti jauniklių maistu. Be to žuvytės suserga rečiau, gyvenančios akvariume su sveikais augalais. Tačiau laikant žolėdes žuvytes, atsisakykite vandeninių augalų, nes jų greitai gali nelikti. Esant tokiai situacijai tikrus augalus gali pakeisti dirbtiniai.

Norint pasodinti vandens augalus – atkreipkite dėmesį į jo šaknis. Kuo didesnis augalas – tuo ilgesnės jo šaknys, todėl didesniam augalui 5cm. grunto gali neužtekti. Tokiu atveju didesniam augalui supilkite daugiau grunto. Prieš sodinant vandens augalus – patrumpinkite jų šaknis apie 2-3cm, kad augalas lengviau ir greičiau įsitvirtintų į gruntą. Pasodintas augalas grunte išleis naujas šaknis. Pažeistus, nulūžusius ar kiek apvytusius lapus pašalinkite. Sodinant padarykite duobutę ir į ją įstatykite augalą. Tik žiūrėkite, kad neužsilenktų augalų šaknys.

Gruntas skirtas augalams turėtų būti sudarytas iš akmenukų. Sodindami į akvariumą didesnius augalus patariama juos sodinti palei indo galinę sienelę ir šonus. Žemesni augalai puikiai atrodo priešais akmenis ar urvus. Norint sukurti natūralų vaizdą, patariame augalų rūšis sodinti grupelėmis. Be to tai puikus būdas akvariume paslėpti techninius prietaisus.

Vandenį reiktų įpilti tuoj pat, kai tik augalai yra pasodinti, kad ploni lapeliai nenuvystų. Tačiau jei dar planuojate kurti dekoracijas, jokiu būdu nepamirškite laikas nuo laiko jau pasodintus augalus apipurkšti vandeniu.

Dekoracijos elementams į akvariumą galite įdėti medžio šakas, akmenis, kokoso riešuto kevalą, specialiai akvariumų dekoracijai skirtų figūrų ar kitų dekoro elementų, priklausomai nuo Jūsų noro bei fantazijos. Svarbiausia tai, kad Jūsų įdėti dekorai jokiu būdu neišskirtų kenksmingų medžiagų į vandenį. Daugelis žuvų mėgsta pasislėpti uolelėse ar plyšiuose, todėl medžio šaka sukurs ne tik natūralų vaizdą, bet ir suteiks puikų prieglobstį baikščioms žuvytėms arba gainiojamoms patelėms.

Akmenis galite taip pat parinkti įvairių dydžių bei spalvų. Be to akmenimis galima ne tik puikiai paslėpti laidus, bet ir prispausti šakas, jei medis dar nėra išmirkęs, ar kai kuriuos augalus, kad jie geriau laikytųsi. Taip pat dažnai naudojamas bei gražus dekoracijos elementas yra galinė sienelė.

Paskutinis žingsnis.

Pagaliau akvariumo įranga baigta: įmontuotos visos reikiamos priemonės, pasodinti augalai, suformuota dekoracija. Paskutinis darbas, ką reikia atlikti – tai pripilti vandens į akvariumą. Tačiau čia taipogi reikia šiek tiek žinių. Vandenį galite pilti iš vandentiekio, nes dauguma akvariumo žuvų puikiai prisitaiko prie buitinio vandens. Tačiau būtinai išsiaiškinkite, ar jis nebus gausus chlorkalkių, nes ši medžiaga yra nuodinga žuvytėms. Chlorą galima pašalinti leidžiant vandeniui nusistovėti 1-2 paras. Jei pilsite vandenį į akvariumą per dušą, kils nemažai oro burbuliukų, su kuriais išgaruos dalis chloro.

Pilant vandenį į akvariumą, patariama srovę paleisti ant akvariumo vidinės pusės stiklo arba ant akmenų, kad nesusidrumstų gruntas ar srovė neišplautų augalų.

Įrengus akvariumą reikia palaukti 1-2 savaites, nes filtrui bei filtro priemonėms reikia „įsidirbti“. Be to vandens augalams reikia laiko įsišaknyti. Tik tuomet šiame akvariume galite apgyvendinti žuveles. Jei norite laikyti daug žuvų, atsiminkite šią taisyklę: 1cm. žuvies ilgio = 2 litrai vandens.

Pagrindinė informacija

Gyvenamoji vieta: Kambodža, Tailandas, Laosas

Charakteris: patinėliai agresyvūs, dviejų patinų negalima laikyti viename akvariume

Akvariumo dydis: nuo 40 litrų

Temperatūra : 23-27°C

pH : 6,0-8,0

Temperatūra dauginimosi periodu: 26-30°C

Tikriausiai sunku būtų surasti nors vieną asmenį, besidomintį akvariuminėmis žuvelėmis, kuris nežinotų kaip atrodo gaidelis. Tokį pavadinimą šios spalvingos gražuolės gavo dėl nepaliaujamų suaugusių patinėlių tarpusavio kovų už teritoriją. Būtent šiuo gamtišku patinėlių polinkiu peštis, žuvų tėvynėje puikiai pasinaudoja vietiniai gyventojai, rengdami žuvų peštynes.

Natūralioje aplinkoje gaidelius galima aptikti Kambodžoje, Tailande, Laose. Jos gyvena stovinčiuose arba labai lėtos tėkmės vandenyse, pasižyminčiuose gausia augalija ir dumblėtu dugnu. Pirmą kartą į Europą pateko 1892 metais, importuotos į Prancūziją, o 1986 metais šių žuvų partiją į Berlyną atvežė Paul Matte.

Bendra charakteristika

Suaugusios žuvelės ilgis gali siekti iki 7 cm. Lytinis brendimas būna 3-5 mėnesiai. Gyvena gaideliai iki 3 metų. Kūnas ištiestas, suspaustas iš šonų, galva didelė, plati uodega. Patinėliai yra ryškesnių spalvų, turi prailgintus nugarinį, analinį ir uodeginį pelekus. Patelės būna mažesnės, su trumpesnėmis uodegomis. Yra daugybė gaidelių spalvų variacijų – nuo labiausiai paplitusių raudonų ir mėlynų, iki rečiau pasitaikančių juodų ir baltų. Gamtoje laukinių formų spalvos skiriasi priklausomai nuo regiono, o tarp akvariuminių dažniausiai pasitaiko bordo, ryškiai raudonos, žalsvos, mėlynos spalvos žuvys. Tai tingios, nejudrios žuvys, kurios dažnai mėgsta gulėti ant augalų vandens paviršiuje ir šildytis po lempa. Laikui bėgant ir žuvims senstant, šis jų charakterio bruožas išryškėja dar labiau.

Laikymo sąlygos

Šios šeimos žuvys gali kvėpuoti ne tik vandenyje ištirpusiu deguonimi, jos turi specialų organą, įgalinantį jas kvėpuoti atmosferos oru. To organo dėka, gaidelis gali gyventi vandenyje su minimaliu deguonies kiekiu. Akvariumas gali būti nedidelis, nuo 40 litrų, bet būtinai tankiai užsodintas įvairiais augalais. Rekomenduojami ir vandens paviršiuje augantys augalai. Nors šios rūšies žuvys yra labai atsparios ir greitai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, tačiau pirmenybę jos teikia šiltam vandeniui (23-27°C). Gaideliai negali pakęsti staigių temperatūros svyravimų, todėl reikėtų patikimo vandens šildytuvo su termoreguliatoriumi, kuris nuolat palaikytų pastovią vandens temperatūrą. Cheminė vandens sudėtis didelės reikšmės neturi, tačiau idealiausia aplinka, kurios pH - 6,0-8,0.

Akvariumo priežiūra

Akvariumo vandenį, kuriame auga gaidelis, reikia keisti gana dažnai. Pats tinkamiausias yra vanduo iš čiaupo, tačiau reikėtų įsitikinti ar jame nėra chloro. Rekomenduojama netgi kasdien pakeisti apie 25 % akvariumo vandens šviežiu. Jei akvariumas yra mažas, vandenį jame reikia keisti kasdien, nes nuo išmatų bei maisto likučių vanduo labai greitai pasidaro nešvarus ir toksiškas. Tai gali pakenkti žuvelei, sukelti įvairias ligas. Be to, mažame akvariume, dėl nedidelio kiekio vandens, būna gana staigūs temperatūros svyravimai, kas labai nepatinka gaideliams.

Tinkamiausia kaimynystė

Dviejų patinų viename akvariume laikyti neįmanoma, nes jie nuolat pešasi ir gražūs žuvų pelekai niekada nespėja ataugti, esti nuolat apdriskę. Su vienu patinu galima laikyti keletą patelių. Taip pat gaidelių patinai negali pakęsti kitų rūšių ilgapelekių žuvų draugijos. Spalvingi kitų žuvyčių uodegos ar pelekai erzina gaidelių patinėlius. Kadangi akvariume geriau turėti tik vieną patiną, gaidelių mėgėjai sugalvojo įdomų jų laikymo būdą: atskiros poros patalpinamos į tokį akvariumą, kuris padalintas permatoma pertvara, tokiu būdu išvengiama gaidelių peštynių. Varžovai negali vienas kito sužaloti, bet jie pastoviai priiminėja grasinančias pozas, kurių dėka išryškėja visos jų spalvos ir pagrindinis grožis.

Poros parinkimas poravimosi procesui

Prieš pradedant veisti gaidelius, reikia parinkti tam tinkamą porą. Yra kelios pagrindinės taisyklės kaip tai padaryti.

Pirmiausia į ką reikėtų atsižvelgti, tai žuvelių, kurias norima poruoti, amžių. Tinkamiausias žuvelei dauginimosi laikotarpis yra 4-12 gyvenimo mėnesiai. Patelių poravimosi laikotarpis yra ilgesnis negu patinėlių. Tačiau jokiu būdu nereiškia, jog vyresnio amžiaus žuvelės nebegali daugintis. Tiesiog tai daug lengviau ir sėkmingiau padaryti su jaunesnėmis žuvelėmis, o ypač, jei tai bando padaryti dar nepatyręs žuvelių augintojas.

Kitas poravimuisi svarbus dalykas – žuvelių dydis. Nederėtų parinkti mažo patinėlio didelei patelei, nes tokiu atveju patinėlis turės daug problemų bei vargo “apkabinti” savo patelę neršto metu, arba apskritai nesugebės to padaryti. Tokio nevykusio pasirinkimo pasekmė – apdriskę žuvų pelekai bei uodegos, nelaimingos žuvys bei tuščias lizdas. Visada reikėtų parinkti maždaug vienodo dydžio patelę bei patinėlį. Kartais patelė gali būti truputėli mažesnė už patinėlį.

Dar vienas žingsnis, parenkant žuveles poravimuisi – atitinkamų spalvų bei rūšių parinkimas. Tačiau, skirtingai, nei prieš tai aprašyti du pasirinkimai, šis nėra privalomas ar būtinas. Tik žuveles veisiantis asmuo gali nuspręsti ar jam reikia išveisti žuvelę, kurios rūšis nebūtų maišyta su kitomis rūšimis, ar jam tiesiog svarbus pats veisimo procesas ir rūšių maišymas tarpusavyje nėra svarbus.

Poravimasis

Poravimas pirmiausia prasideda kondicionavimo procesu. Tai toks procesas, kurio metu patelė gamina kiaušinius. Patiną ir patelę, 1-2 savaites prieš nerštą (kondicionavimo proceso metu), reikia laikyti atskirai ir gausiai maitinti gyvu pašaru. Geriau būtų, kad šiuo periodu jie galėtų matyti vienas kitą (tam labiausiai tiktų akvariumas su vidine pertvara), tada patelė pagamina daugiau kiaušinėlių.

Veisimui reikalingas ne mažiau 3-5 litrų akvariumas, kuriame vandens lygis turėtų būti žemas, ne daugiau kaip 20-25 cm., su augalų gniuželiu, nedideliu kiekiu plaukiančių augalų kaip priedanga patelei nuo aršaus patino. Šiuos augalus vėliau patinas panaudos lizdui statyti. Vandens temperatūra 26-30°C, рН 6,5-7,0. Vandens paviršiuje patinas iš oro burbuliukų, sutvirtindamas savo seilėmis stato lizdą į kurį patelė išneršia ikrelius. Kartu su patinu ji renka krentančias ikras ir stumia jas į lizdą. Patinas po neršto tampa agresyvus, saugo lizdą nuo kitų žuvų. Jei pora neršia atskirame akvariume, patelę tuo metu reikia atskirti ir palikti patiną vieną rūpintis palikuonimis. Po neršto praėjus maždaug 24 valandoms, išsirita lervutės. Dar po kelių parų mailius pradeda plaukioti ir intensyviai ieškoti maisto. Reiktų pradėti juos maitinti infuzorijomis, nors galima duoti ir specialaus mailiui skirto maisto arba labai smulkiai sutrinti įprastą sausą pašarą (dribsnius). Pradinis pašaras – artemija, verpete, po to pjaustytas vamzdenis. Geram jauniklių augimui reikalingas reguliarus vandens keitimas.

Pašaras

Šerti suaugusius gaidelius reikėtų po nedaug du kartus per dieną, o nešeriamos jos gali išgyventi apie savaitę. Gaideliai neišrankūs maistui, natūralioje aplinkoje jie yra mėsėdžiai, minta uodų lervomis, smulkiomis sraigėmis, krevetėmis, zooplanktonu, įvairiais smulkiais vabzdžiais, kurie tiesiog įkrenta į vandenį. Tačiau akvariumuose gyvenantiems gaideliams tinkamas tiek gyvas (vaisinės muselės, smulkios kirmėlaitės), tiek sausas (dafnijos, specialiai komplektuojamas), tiek šaldytas (kirmėlaitės) maistas. Geriausia žuvelę maitinti kuo įvairesniu maistu, kad ji gautų reikalingų maistingų medžiagų, vitaminų bei mikroelementų. Taip pat yra ir specialių vitaminų bei maisto papildų, kurių dėka žuvelių spalva tampa ryškesnė ir intensyvesnė. Jei įmetus į akvariumą maistą matosi, kad žuvelė neėda arba maisto įkrito per daug, jį reikia pašalinti iš akvariumo, kadangi gendantis maistas teršia vandenį.

 

 

Rodyk draugams

Reptilijos

Reptilijos

Stepinis vėžlys

(Testudo horsfieldi)

Kilmės šalis: Vidurio Azija

Dydis: Patelės 20cm, patinėliai 16cm

Svoris: 1kg

Amžius: 60 metų

Mityba: Vegetaras

Trumpas aprašymas. Stepinis vėžlys dar kitaip vadinamas Vidurio Azijos vėžliu, nes jis paplitęs Vidurinės Azijos stepėse. Šie ropliai gyvena Irane, Pakistano ir Indijos šiaurėje, Kinijoje, Afganistane, bei daugelyje buvusios Sovietų sąjungos Azijos valstybių.

Stepinis vėžlys yra sausumos gyventojas, nes jis gyvena sausose, uolėtose dykumose, pusdykumėse arba skurdžia augmenija apaugusiose vietovėse. Šių roplių aptinkama ir 1500-2000m. virš jūros lygio. Ties upių slėniais arba oazėse, kur augmenija yra kiek vešlesnė, galima aptikti stepinių vėžlių populiacijas, nes jie čia randa daugiau maisto.

Išvaizda. Stepinis vėžliukas ant nugaros turi išgaubtą šarvą. Šarvo spalva būna nuo gelsvai žalsvos iki tamsiai rudos. Šarvas pasižymi ornamentu – tamsesnėmis dėmėmis.Patinėlių šarvo išgaubimas būna labiau plokščias nei patelių. Apvalios formos šarvas dažniausiai būna pas jauniklius. Pilvo šarvas įprastai yra juodas.

Patinėlį nuo patelės galima lengvai atskirti pagal uodegos ilgį. Patinėliai turi gerokai ilgesnę ir storesnę uodegą nei patelės. Be to patinėlis už patelę būna žymiai mažesnis. Jei stepinių vėžliukų patelės būna iki 20cm. ilgio, tai patinai tik apie 16cm.

Stepiniai vėžliukai skiriasi nuo kitų rūšių vėžliukų tuo, kad jie turi stiprias priekines kojas su tik keturiais nagučiais. Šiais nagais vėžliukas rausia sau urvelį. Kojos padengtos šiurkščiais žvynais.

Vėžliukų regėjimas yra puikiai išvystytas. Jie mato netgi spalvas. Tačiau šie ropliai negirdi įprastų garsų. Todėl nevarkite galvodami vėžliukui vardą: pašaukus savo augintinį, jis į savo vardą nereaguos (tačiau muziką, ypač grojant fortepijonu girdėti gali).

Gyvenimo būdas. Stepių vėžliai gyvena smėlingose arba molingose dykumose bei pusdykumėse, kur auga dykumos augalai, žolės ar krūmai. Stepėse, kur gyvena vėžliukas, vasaros maksimali oro temperatūra būna 46°C, o žiemos minimali temperatūra 38°C. Todėl kritulių per visus metus būna labai nedaug: vasarą 3-4mm, o žiemą 10-14mm. per mėnesį. Daugiausia kritulių iškrenta žiemos pabaigoje; rudenį lyja gerokai rečiau. Taigi, šis vėžliukas yra tipiškas sausumos gyventojas.

Stepėse vyrauja labai dideli dienos ir nakties temperatūrų svyravimai. Šiuos staigius oro pasikeitimus stepiniai vėžliukai ištveria. Nors jiems patinka mėgautis saulės spinduliais, tačiau esant ypač karštai dienai, šie ropliai slepiasi krūmo šešėlyje arba lenda į savo drėgną urvelį. Urvelyje vėžliukas pasislepia tiek nuo karščio, tiek nuo šalčio, kuomet naktį oro temperatūra nukrinta. Urvą stepinis vėžliukas kasa savo priekinių kojų nagučiais, kurį iškasa labai ilgą nuo 80cm. iki net 2m. ilgio. Urvelis būna iškastas maždaug 30 - 50 cm. po žeme. Šios slėptuvės įėjimas dažnai būna ties krūmų šaknimis arba šalia kokio akmens. Urvelis skirtas ne tik pasislėpti nuo karščio ar šalčio, bet ir pralesti pasyvųjį vėžliuko periodą, taip vadinamą vasaros bei žiemos miegą. Gamtoje stepiniai vėžliukai būna aktyvūs nuo kovo iki birželio arba liepos mėn. Šį laikotarpį vėžliai intensyviai minta augalais, kad sukauptų pakankamai maisto medžiagų, poruojasi bei deda kiaušinius. O atėjus karščiausiajam vasaros laikotarpiui, kada saulė išdegina žolę, vėžliukai nulenda į savo urvelį, užmiega vasaros miegu, kuris trunka 4-8 savaites. Prabudus rudenį, vėžliukams lieka labai nedaug laiko kaupti naujas maisto atsargas ir ruoštis žiemos miegui. Todėl gamtoje šie ropliai valgo tiek, kiek gali. Dažnai būna, kad stepinių vėžliukų vasaros miegas pereina į žiemos miegą. Tad rudenį stepinius vėžliukus retai galima išvysti.

Mityba. Stepiniai vėžliukai yra vegetarai. Maisto pagrindą sudaro kiaulpienės, dobilai, žolė, šienas, salotos, prinokę vaisiai (ypač bananai). Pavasarį ir rudenį vėžliuką galite šerti virtomis bulvėmis, pomidorais, avižų dribsniais, troškintais ryžiais. Kiek įmanoma maitinkite šiuos gyvūnus laukiniais augalais, kaip pvz. daržovėmis, augintomis Jūsų darže. Taigi, suaugusiems stepiniams vėžliams šalia laukinių augalų galite duoti salotų, ridikų lapų, kinietiškų ar žaliųjų kopūstų. Šienas turėtų būti duodamas nuolat. Vasarą šerkite vaismedžių lapais (nepurkštais!). Taip pat galima duoti žemuogių, juodųjų serbentų arba abrikosų, tačiau nuolat stebėkite ar Jūsų augintinis tai valgo noriai ir ar gerai jaučiasi.

Nenustebkite, kad po žiemos miego stepinis vėžlys valgo gana intensyviai. Tačiau atminkite, kad karštais vasaros mėnesiais augmenija vėžliuko tėvynėje yra labai skurdi. Todėl šiuo sezonu būkite atidūs, kad neperšertumėte savo augintinio. Suaugusį vėžlį reiktų maitinti 2-3 kartus per savaitę.

Poravimasis. Vėžliukai ima poruotis tuoj pat po žiemos miego. Patinėliai yra labai aktyvūs ir ieško sau patelės. Išsirinkęs patelę, šis įkanda jai į užpakalinę koją, tuo parodydamas, kad ji jam priklauso. Patelė gali perėti sulaukusi 8-10 metų. Ji deda kiaušinius gegužės arba birželio mėnesiais. Dažniausiai padeda 2-6 kiaušinius. Kiaušiniai yra užkasami 2-5cm. gylyje po žeme. Kiaušiniai yra pailgi, maždaug 46mm. ilgio ir 28mm. storio. Kiaušinis sveria apie 19g. Kiaušinių inkubacija trunka 84-102 dienas esant 24 - 32°C bei 70 ir 95% santykinei oro drėgmei. Jaunikliai auga labai lėtai. Trijų metų vėžliukai sveria apie 63g, o penkių-šešių metų vėžliukai sveria nuo77 iki 180 g. Vėžliukai suauga tik sulaukus 20-30 metų.

Jauniklių auginimas. Jauniklius šerkite lygiai taip pat kaip ir suaugusius vėžlius, t.y. laukiniais augalais kaip pvz. kiaulpienėmis, daržine žliūge, baltažiede notrele ir kitais. Gaminiai iš tešlos, avižų dribsniai, vaisiai arba pieno produktai jaunikliams netinka. Tuo tarpu šienas yra idealus pašaras. Kuo natūralesnis pašaras, tuo geriau, nes jame yra vitaminų, reikalingų mažam vėžliuko organizmui. Šviežio vandens duokite kiekvieną dieną. Vasarą mažylių neperšerkite, nes iš nežinojimo jie gali nenueiti vasaros miego. O jei vėžliukas nenueis miegoti žiemą, jo bioritmas gali bereikalingai sutrikti, kas gali sukelti vystimosi problemas. Įprastai vėžliukai auga lėtai. O nemiegantys mažyliai auga per greitai. Jiems užaugus, šie vėžliai gali anksčiau dėti kiaušinius, o jų jaunikliai net ir puikiai prižiūrimi gali būti liguisti. Tad terariume būtina įrengti urvelį žiemos poilsiui.

Geriausiai jaunikliai vystosi ne ant žole suvešėjusios žemės, bet ant akmenuotos, augmenijos atžvilgiu skurdžios bei šiek tiek drėgnos vietovės.  Tokiu būdu jie bus priversti patys ieškoti maisto.

Šiltą vasaros dieną mažylius turėtų pasiekti nefiltruoti UV spinduliai, nes saulės spinduliai padeda vystytis vėžliuko šarvui.

Laikymo sąlygos. Norint vėžliuką laikyti namuose, jiems reikia sukurti kaip įmanoma natūralias gyvenimo sąlygas. Tai sukurti sunku, todėl vėžliukui būtinas terariumas. Terariume įmontuokite termoreguliatorių, kad galėtumėte reguliuoti dienos ir nakties temperatūrų svyravimus, kurie yra būdingi vėžliuko tėvynėje. Terariume dienos oro temperatūrą palaikykite apie 28°C, o naktį leiskite nukristi iki 18°C. Terariumo vidų apšvieskite bei apšildykite specialiomis terariumui skirtomis lempomis bei viena raudonos šviesos lempa. UV lempų apšvietimo suaugusiam vėžliui pakanka du kartus per savaitę po vieną valandą, o jaunikliams UV lempų apšvietimas turi trukti ištisą dieną. Grindis paberkite mišiniu, sudarytu iš drožlių, šiaudų pakrato, šieno bei žemės. Stepinis vėžliukas privalo būti auginamas ant sausos žemės.

Į terariumą galite įdėti akmenį ar medinį kelmą, kad vėžliukas galėtų laipioti, kas jam labai patinka. Prisiminkite, kad stepinis vėžlys turi kasti sau urvelį, todėl būtų puiku terariume šiam ropliui suteikti tokią galimybę. Vėžliukas bus patenkintas Jūsų pačių padaryta slėptuve. Tam puikiai tinka kačių tualetas pripildytas žemėmis, kad vėžliukas pats galėtų išsikasti sau urvą. Urvelis turėtų būti drėgnas, tačiau jokiu būdu ne šlapias! Žiemojimas per drėgnoje žemėje gali sukelti odos infekcijas.

Taigi, slėptuvė bei šaka laipiojimui yra tiek suaugusiam vėžliui, tiek mažam vėžliukui labai svarbu.

Pašarui bei girdyklai paruoškite specialią, švarią vietą.

Atminkite, kad gamtoje vėžliai užmiega vasaros ir žiemos miegu. Todėl terariume juos reikia ruošti šiam periodui. Vidury rugpjūčio stepinis vėžliukas pradeda ruoštis žiemos miegui. Jis ropinėja ir ėda mažiau, o olą kasa vis giliau. Maždaug vidury rugsėjo mėnesio šie ropliai nulenda i savo urvelį ir nebeišlenda iki pavasario, nors orai dar gali būti vasariškai šilti. Todėl nuo rugsėjo vidurio pradėkite mažinti temperatūrą, kad vėžliukai tinkamai ruoštųsi žiemos miegui. Jaunikliai pirmaisiais gyvenimo metais taip pat turi eiti žiemos miego. Žiemojimo metu temperatūra turėtų būti nuo 5 iki 6°C. Nepamirškite terariumą šiek tiek praverti, kad oras vėdintųsi. Reguliuokite ir santykinę oro drėgmę. Vasario mėnesio gale dviejų savaičių bėgyje po truputį ilginkite apšvietimo trukmę bei didinkite temperatūrą, kol sukursite karštą bei sausą klimatą. Kovo mėnesį prabudus Jūsų augintiniui, tuoj pat duokite pašaro. Po kurio laiko vėžliukas ims valgyti dideliais kiekiais. Kuomet ankstyvą vasarą pradeda kepinti saulės spinduliai, išneškite vėžliuką į lauką bei leiskite paropinėti ypač saulėtoje vietoje, nes saulės spinduliai geriau atitinka tikrąjį klimatą, nei šildomos lempos. Tačiau prieš tai būtinai patikrinkite ar žemė nėra per drėgna, ypač jei prieš tai kurį laiką lijo. Atminkite, jog stepiniai vėžliukai yra ypač jautrūs drėgnai žemei.

Dėl per žemos temperatūros ir dėl per mažai saulės šviesos, vėžliukas gali peršalti. Ši liga sutrikdo vėžlio žiemos miegą. Todėl jei rudenį pastebėjote, jog vėžliukas serga – neleiskite jam žiemoti.

Jei turite patelę – sukurkite jai kuo geresnes sąlygas kiaušinių dėjimui. Kiaušinių dėjimo vietą įtaisykite ant grunto šilčiausioje bei labiausiai saulės prieinamoje vietoje. Jei patelė per metus buvo labai sočiai maitinama ir jei oro sąlygos jai buvo ypač geros, ji gali dėti dvi kiaušinių dėtis.

Terariume galite laikyti kelis stepinius vėžliukus. Rekomenduojama laikyti tik pateles – jos Jums nesukels problemų. Tuo tarpu patinėlis nuolat stengsis savo varžovą nugalėti, kad patelė atitektų jam. Todėl patartina patinėlius auginti atskirai.

Sveikas vėžliukas. Norint sužinoti, ar Jūsų augintinis yra sveikas:

  • Patikrinkite šarvą. Jis turi būti tvirtas ir nesužalotas.
  • Akys visuomet turi būti atmerktos, blizgančios ir be traiškanų.
  • Nosis ir burna privalo būti sausos ir nesulipusios.
  • Išeinamoji anga turi būti švari, išmatos kietos, neaštriu kvapu.
  • Oda turi būti elastinga.
  • Keliant vėžliuką jis turi išsigąsti. Stepiniai vėžliukai yra labai stresui jautrūs gyvūnėliai.
  • Perspėkite vaikus, ar svečius, kad jie vėžliuko neimtų į rankas ir nekeltų aukštai nuo žemės. Tai jiems sukelia labai didelę baimę, nes gamtoje vėžliukas pakeliamas tik tada, kada jis tampa grobiu.
  • Sveikas vėžliukas nesislėps nuolat savo slėptuvėje, bet ropinės pirmyn ir atgal, kad iššniukštinėtų savo vietovę, nes šie ropliai iš prigimties yra smalsūs.

    Prižiūrint vėžliukus teisingai, jie bus stiprūs ir tvirti.

 

Kilmės šalis: Pietų Amerika

Maximalus ilgis: iki 1,80m.

Oro temperatūra: Dieną 26-32°, nakį 20-24°C.

Santykinė oro drėgmė: 60-75%

Mityba: vegetariškai - vaisiai, daržovės; pašaras su vitaminų bei mineralų preparatais.

Trumpas aprašymas

Žaliosios iguanos yra paplitusios Amerikos tropikų zonoje - nuo Pietų Meksikos iki Paragvajaus ir Brazilijos pietuose. Jos apsigyvena kur vėsiau, t.y. aukštumose iki 800 m. Vėsesnėse vietovėse jos išgyvena ilgiau. Iguanos yra šaltakraujai gyvūnai, kurie negali reguliuoti savo kūno temperatūros, tad šių roplių kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Svarbiausias kūno temperatūros reguliavimo indikatorius yra saulė, todėl iguanos nuo pat ryto šildosi saulėje, kad pakeltų kūno temperatūrą ir tokiu būdu padidintų aktyvumą. Dienos bėgyje reguliuodama kūno temperatūrą iguana ilsis tiek saulėje, tiek pavėsyje. Kad galėtų mėgautis saulės spinduliais, iguanos apsigyvena dažniausiai medžio viršūnėje. Jos pasirenka medžius, augančius netoli vandens telkinio, kad iškilus pavojui galėtų tuoj pat šokti į vandenį. Medžiuose iguanos ne tik kaitinasi saulutėje, bet ir vikriai laipioja šakomis bei minta jų lapais. Ant žemės jos nusileidžia tik tuomet, kai nori apsigyventi kitame medyje arba susiporuoti.

Iguanos yra ilgaamžės. Jos gali išgyventi net iki 25 metų. Užauga jos vidutiniškai pusantro metro ilgio, iš kurio vieną metrą sudaro vien tik uodega. Išvaizda šis roplys primena priešistorinių laikų dinozaurus. Šie ropliai pasižymi dantimis, priaugusiais prie žandikaulio vidinio krašto, plačia galva, dieliu pagurkliu, nemažais dygliais esančiais ant nugaros bei labai ilga uodega. Kojos tvirtos su ilgais bei aštriais kaip peilis kojų nagučiais.

Spalvų kaita

Iguanos odą dengia žvynai, kurie įprastai būna žalsvai melsvos spalvos. Jaunikliai yra auginami ant žemės ir yra šviesiai žalios spalvos. Iguanai bręstant kinta ir jos spalva. Kadangi Iguana gali prisitaikyti prie medžio spalvos, ant kurios ji gyvena, todėl jos odos spalva gali kisti nuo tamsiai žalios iki rudos. Rudos arba juodos juostos esančios reptilijos šonuose gali pranykti. Iguanos uodega taip pat yra išmarginta juostomis.

Lyties skirtumai

Patinukas ant galvos turi „šalmą“ ir skiauterę nusidriekusią per visą nugarą, o patelės - tik mažytį „šalmą“. Patinėlių sprando bei nugaros dygliai yra ilgesni bei pagurklis didesnis. Tiesa, patelės gali taipogi turėti labai ilgus dyglius, tačiau tik galvos bei sprando srityje. Patelę nuo patinėlio lengviausia atskirti pagal poras, esančias ant užpakalinių kojų. Pas patinėlius šios poros yra ryškesnės - nuo 1 iki 4 mm. dydžio (pirma nuotr.). Pas pateles jos būna tik apie 1 mm (antra nuotr).

Dauginimasis

Iguanos lytiškai subręsta būdamos 2-3 metų. Poravimasis prasideda sausuoju periodu, ypač gruodžio bei sausio mėnesiais. Poravimosi metu patelė užlipa ant kuo aukštesnės medžio šakos. Suviliojus patinėlį, šis įkanda patelei į sprandą, tuo parodydamas, kad ši patelė priklauso jam. Apvaisinus patelę, nėštumas trunka 47-49 paras. Perėjimo metu iguanos yra ypatingai agresyvios bei atsiskiria nuo kitų gyvūnų. Likus savaitei iki kiaušinių dėjimo, patelė ima ieškoti smėlingos vietos, kad galėtų iškasti duobę, kurioje išperėtus kiaušinius užkasa. Iguanos gali sudėti nuo 10 iki 60 kiaušinių, tačiau vidutiniškai sudeda nuo 20 iki 40 ir tai trunka 2-4 valandas. Vienas kiaušinis sveria maždaug nuo 14 iki 16gr. ir yra 28 x 38mm. dydžio. Kiaušinių inkubacinis periodas trunka 70-90 dienų prie 30°C ir 90% oro drėgnumo.

Išsiritę jaunikliai sveria nuo 8 iki 12gr. ir yra 180 – 260 mm. ilgio. Praėjus savaitei jauniklius jau galite maitinti. Pradžioje labiausiai jaunikliams tinka kiaulpienės lapai ir kandžių lervos. Pakankamas kiekis vitaminų, mineralų, bei ultravioletinių saulės spindulių padeda jaunikliams greičiau augti.

Iguanų terariumas

Norint laikyti iguaną arba jų porelę, turėtų būti parenkamas erdvus, maždaug 2m x 1,50m x 2m pločio terariumas. Gyvūnui užaugus, jiems reiktų įrengti pakankamai erdvų gyvenamą plotą, kuriame būtų stambių medžio šakų, kad iguanos turėtų kur laipioti; taip pat galima įdėti kelis akmenis. Iguanai reikia ir slėptuvės, kur reptilija pailsėtų nuo įkyrių žvilgsnių, jaustųsi saugiai. Kadangi žalioji iguana dažniausiai ilsisi ant šakų paupiuose, būtų neblogai įrengti mažą baseiną. Terariumas privalo būti reguliariai valomas. Valymą palengvintų nutekamasis vanduo: atsukus vandens čiaupą, perplauti juo terariumo vidų bei baseiną.

Gerai būtų šiuos roplius apgyvendinti nedidelėmis grupelėmis, nes laisvėj šie gyvūnai gyvena mažesnėmis ar didesnėmis grupėmis. Optimalus variantas būtų 2 patelės ir vienas patinėlis, nes gamtoje vienas patinėlis gyvena su keleta patelių. Iš principo galima ir du patinėlius auginti viename terariume, tačiau patinai tarpusavy yra labai agresyvūs ir gali kovoti „dėl teritorijos“. Iguanų skaičių visuomet reiktų nuspręsti pagal terariumo dydį.

DĖMESIO! Terariumo nepuoškite gyvomis gėlėmis ar kitokiais augalais, nes jas iguanos gali suėsti. Dekoratyvinius papuošimus darykite tik iš dirbtinių gėlių.

Gruntas. Terariumo dugną geriausia iškloti žvyru, durpių mišiniu ar rupesniu smėliu, nes smėlis terariume sulaiko šilumą. KIKOS parduotuvėje galite įsigyti specialų “Chipsi extra medium” pakratą, skirtą ropliams.

Terariumų apšildymas. Nors iguana yra šaltkraujis gyvūnas, tačiau ji mėgsta ir gerai jaučiasi tik šilumoje, todėl terariumą būtina šildyti. Tam skirtas taip vadinamas šildomas akmuo, kurį galite įsigyti specializuotose KIKA parduotuvėse. Šis akmuo - tai ta vieta, ant kurios iguana  gali ilgą laiką gulėti ir šildytis. Šildymo akmenį visuomet patariama įsigyti su termoreguliatoriumi, palaikančiu reikiamą temperatūrą.  Šildymui taip pat būtina infraraudonųjų spindulių lempa, suteikianti daug šilumos, tačiau praktiškai jokios šviesos, todėl apšvietimui reikia papildomos lempos. Galite įsigyti lempą, skirtą tiek apšvietimui, tiek terariumo apšildinimui, kuri skleidžia UV spindulius, būtinus iguanos sveikai  odai palaikyti ir kaulams stiprinti.  Mes galime rekomenduoti “Zoomed” šildomąją lempą, kuri  turi 40W ir suteikia 35% daugiau nukreipto karščio ir šviesos spindulių. Ji tinka visų rūšių reptilijoms. Terariume temperatūra turėtų būti palaikoma tarp 26-32°C dieną ir 20-24°C naktį.

Oro drėgmės palaikymas. Terariumuose nuo birželio iki lapkričio mėnesio reiktų imituoti drėgnąjį periodą. Dušo ar kitos purškiamosios priemonės pagalba vieną-du kartus per dieną reiktų imituoti stiprų lietų. Nesant tokiom galimybėm galima terariumo vidines sienas aplieti tekančiu vandeniu. Santykinė oro drėgmė dieną turi būti 70-80%, o naktį turi pakilti iki 80-90%. Sausuoju periodu, t.y. nuo gruodžio iki gegužės mėnesio užtenka 2-3 kartus į savaitę imituoti lietų. Dieną santykinė oro drėgmė turėtų būti vidutiniškai 50%, o naktį pakilti iki 60-70%. Taigi, drėgmės matavimo prietaiasas terariume yra būtinas.

Ventiliacija terariume yra būtina. Todėl apatinėje stiklo srityje bei lubose reikia įmontuoti reguliuojamas orui pralaidžias angas. Tačiau stebėkite, kad nesusidarytų skersvėjai, nes tai iguanai yra pavojinga. 

Apšvietimas. Iguanos terariumą turėtų apšviesti tiesioginiai saulės spinduliai, tačiau to negana. Terariumui reikia įrengti dirbtinį apšvietimą.  Tam tinka tiktai ultravioletinius spindulius  skleidžiančios lempos, nes kaip minėta UV net tik svarbu iguanos odai ir kaulams, bet jų pagalba šio roplio organizme susidaro būtini vitaminai (ypač vitaminas D3). Terariumo apšvietimui rekomenduojama pailga, 90cm. ilgio „Sera Terra UV special“ lempa, skleidžianti 30% UV-A ir 4%UV-B spindulių.

Iguana būna aktyvi dieną, todėl terariume jai reikia reguliarios dienos ir nakties kaitos. Šis roplys turėtų 12-14 valandų būti šviesoje.   Visos terariumui skirtos lempos turi būti įmontuojamos mažiausiai 50cm. atstumu, kad gyvūnas neperkaistų. Svarbu ir tai, kad įmontuotų  lempų gyvūnėlis negalėtų pagriebti bei susižeisti. Terariumų gaisrus dažnai sukelia aplaidumas bei nerūpestingumas. Todėl patartina įsigyti automatinį lempų įjugimo bei išjungimo mechanizmą (termoreguliatorių). 

Mityba

Žaliosios iguanos yra vegetarės – jos minta lapais, vaisiais, daržovėmis. Žiemą joms būtini vitaminai ir kalcis, todėl pagal kalcio kiekį, skirstomos trys pašaro grupės:

  1. Daugiausia kalcio galima rasti salierose, pupelėse, garstyčių, kiaulpienių,runkelių lapuose.
  2.  Šiek tiek mažiau kalcio yra nuskustose morkose, išvirtose bulvėse, cukinijoj, paprikoj, baltuosiuose runkeliuose.
  3.  Mažiausiai kalcio turi bananai, kopūstai, svogūnai, grūdai, kukurūzai.

Pašarą galima maišyti. Iguaną galima šerti mišiniu sudarytu iš bananų, obuolių, slyvų, abrikosų, kivi, melionų, mango, agurkų, žemuogių, aviečių.

Reikia nepamiršti, kad šie gyvūnai taip pat minta vabzdžiais, tarakonais, svirpliais. Žaliosios iguanos yra 100% vegetarės, todėl negali būti šeriamos jokiais produktais, į kurių sudėtį įeina gyvuliniai baltymai. Manoma, kad baltymai ir nepakankama drėgmė aplinkoje, veikdami kartu, gali sukelti iguanų kepenų veiklos sutrikimą. Tiesa, augančiam organizmui reikia kiek stipresnio maisto, todėl jaunikliams kartais galima duoti nedidelių mėsos gabaliukų. Iguanoms labai tinka ir  specialiai joms sukurti pašarai.

Kaip iguaną laikyti

Nešant iguaną ranka, būtina žinoti, kad net ir tada reikia suteikti jai kuo daugiau erdvės. Iguanos krūtinę uždėkite ant savo delno, o likusią kūno dalį ant riešo taip, kaip parodyta paveikslėlyje. Jei iguana jausis nesaugi, ji stengdamasi geriau įsitvirtinti gali jums įdrėksti į ranką savo nagučiais. Todėl laikant ypač suaugusią iguaną rekomenduojama ranką apsigaubti rankšluosčiu. Jei padarėte viską teisingai, o gyvulėlis yra vis tiek neramus, pirštu švelniai paspauskite iguanos sprandą ir po kurio laiko reptilija turėtų nurimti. Iguanoms ypač patinka, kuomet žmogus ją ramiai šnekina bei švelniai glosto galvą.

Norint prisijaukinti šią reptiliją, patartina pradžioje porą minučių, o vėliau ir pusę valandos ją išimti iš terariumo bei su ja pažaisti.

Iguanų savybės

Gynyba nuo priešų. Poravimosi metu iguanos ginasi nuo tikrų (laukinėj gamtoj) ar tariamų (terariume) priešų, todėl tokiu metu jos tampa ypač agresyvios. Ginantis patinai išriečia nugarą, nes taip jie atrodo didesni ir grėsmingesni, bei demonstruoja savo skiauteres pakaklėje, ištempdami ir purtydami jas.

Pagrindinis iguanų ginklas yra smūgis uodega. Ji kerta uodega staigiu judesiu. Jauniklių uodegos smūgis nėra stiprus. Tačiau suaugusi iguana šiuo smūgiu gali net sulaužyti šuniui leteną. Nors uodegos smūgis gana skaudus, tačiau ji gali nutrūkti - taip galima pabėgti nuo priešų.

Iguanos gali ir kandžiotis – tai paskutinė priemonė ginantis, kuomet nebepadeda nei smūgiavimas uodega. Jauniklio įkandimas nėra skausmingas. Tačiau suaugusi iguana kanda greitai, tvirtai ir skaudžiai. Šios gynybos tikslas yra sukelti priešui skausmą, kad jis sekantį kartą jos nepultų. Poravimosi metu patinai naudoja įkandimą, kaip ženklą, kad patelė priklauso jam.

Iguanos turi ilgus ir gana aštrius nagus, kuriais įbrėžus, žaizda gyja lėtai ir sunkiai. Todėl iguanoms reikėtų atsargiai apkarpyti nagučius taip, kaip parodyta paveikslėlyje. Tačiau jokiu būdu ne per aukštai!

Iguanų judesiai. Didžiąją dalį iguanos praleidžia gulėdamos ant medžio šakos bei besikaitindamos saulėje. Jei jos ir juda, tai labai lėtai. Tokiu būdu priešui jas yra sunku pastebėti. Tačiau esant pavojui, jos gali judėti labai greitai ir įvairiai.

Šokinėjimas. Iguana šokinėja nuo šakos ant šakos, arba nuo žemės ant kėdės atsispirdama užpakalinėmis kojomis. Dar neįvykus šuoliui galima nuspėti, kur iguana šoks. Ji įtempia užpakalines kojas ir kurį laiką fokusuoja tašką, besiruošdama šuoliui. Kartais iguanai gali nepavykti tinkamai atlikti šuolį ir ji gali kristi žemėn, nepasiekus tikslo. Tačiau tai nebaisu. Iguanos kaip ir katės gali kristi žemėn iš nemažo aukščio pačios nesusižeisdamos.

Laipiojimas medžiais. Iguana ne tik gyvena medžiuose, minta jų lapais, bet ir mielai laipioja medžių šakomis. Ilgų bei aštrių nagų pagalba laipioja ji medžių šakomis neįtikėtinai vikriai. Esant pavojui ji krenta stačiai žemėn, arba šoka į vandenį.

Plaukiojimas. Įšokus į vandenį, iguana plaukia labai gerai. Plaukimui ji naudoja ne tik letenėles, bet ir uodegą. Po vandeniu iguana gali išbūti apie 30 minučių.

Rodyk draugams

paukščiai

Paukščiai

Jei Jums teko pirkti nuosavą namą, Jūs jau žinote kiek daug laiko ir pastangų atima tinkamo namo paieškos. Tinkamo savo paukščiui narvo pirkimas taipogi nėra smulkmena. Išsirinkti reikiamą narvą gali tapti geru iššūkiu, įvertinant dydžių, spalvų ir modelių pasirinkimą parduotuvėse. Padarykite nedidelį tyrimą, kad išvengtumėte pirkinio, dėl kurio vėliau tektų gailėtis.

1. Narvo dydis

Prisiminkite, kad per didelių narvų nebūna jokiam paukščiui. Atvirkščiai, daug paukščių yra priversti praleisti savo gyvenimą narvuose, kurie yra jiems akivaizdžiai per maži. Jei paukščio galva arba galvos kuodas liečia narvo viršų, o uodega dugną – toks narvas per mažas. Jei išskleidęs sparnus paukštis gali pasiekti priešingų pusių narvo groteles, toks narvas taip pat per mažas.
Vienas paukštis tupintis tuščiame narve gali sukelti įspūdį, kad jam narvas yra gana didelis. Pridėkite žaislų: laktų, lesyklą su girdykla, sūpuoklę, kopėtėles ir pastebėsite, kaip smarkiai sumažės gyvenamosios erdvės Jūsų paukščiui. Prieš perkant, pasistenkite mintyse įrengti narve visą papildomą įrangą. 

2. Narvo tipas

Nors yra gausybė skirtingų narvų tipų: apvalių, kvadratinių, stačiakampi  ir labai aukštų su įvairiais įmantriais stogais, rekomenduotume rinktis kvadratinius arba stačiakampius narvus. Juos ne tik lengva valyti, jie suteikia daugiau erdvės paukščiui, juose lengviau patalpinti žaislus ir laktas. Ant narvo viršaus taip pat galima išdėstyti papildomą paukščio žaidimų aikštelę. Kabinti žaislus apvaliame narve gali būti sudėtinga, kaip ir iškirpti apvalų popieriaus lapą, kad padengti narvo dugną. Apvaliame narve sunkiau išdėstyti ir laktas, nuo to gali nukentėti paukščiai su ilgesnėmis uodegomis (banguotos papūgėlės arba nimfos). Uodegos plunksnos gali užsilenkti arba nulūžti nuo pastovaus kontakto su grotelėmis.

3. Ilgis ir aukštis

Kadangi paukščiai yra labiau įpratę judėti horizontaliai nei vertikaliai, rekomenduojame pirkti narvą, kuris yra didesnis pagal plotį. Tačiau rasti tokį narvą gali būti sudėtinga, nes dažniausiai narvai būna aukštesni nei platesni.
Laimei, paukščiai gali greitai adaptuotis ir išnaudoti visą vertikalią erdvę kopdami narvo grotomis aukštyn ir žemyn. Skanėstus galima išdėlioti narvo dugne, taip raginant paukštį nusileisti ant dugno. Po kurio laiko, čia paukštis prades jaustis taip pat puikiai, kaip ir ant aukščiausios laktos.

4. Tarpas tarp grotų.

Tarpas tarp grotelių yra svarbus narvo parametras į kurį būtina atsižvelgti prieš pirkimą. Į tarpą tarp grotelių neturėtų tilpti paukščio galva, priešingai paukštis gali įstrigti, supanikuoti ir traumuoti save arba netgi pasikarti. Tinkamas atstumas tarp grotelių nimfoms arba neišskiriamiesiems yra apie 2 cm, banguotoms papūgėlėms – apie 1,5 cm arba mažesni.

5. Laktos

Dauguma narvų jau būna įrengti medinėmis arba plastmasinėmis laktomis. Patariama jas pakeisti natūraliomis medinėmis šakomis. Taipogi gerai būtų įrengti vieną plokščią laktą. Paukščiams, kurie negali pailsinti savo kojų ant skirtingo skersmens laktų, dažnai išsivysto rimtos kojų traumos.

Įsigijus narvą

Prisiminkite, kad paukščio narvas yra jo namai, todėl jame stenkites palaikyti švarą. Dugną galima padengti paprastu laikraščiu, kurį būtina keisti kasdien. Gerai išvalykite narvą su dezinfekcine ir nekenksminga paukščiams priemone kartą per mėnesį (pageidautina kartą per savaitę). Įsitikinkite, ar po valymo gerai išdžiovinote narvą, kad neatsirastų rudžių.
Jei laikysitės šių nurodymų, Jūsų paukštis jausis narve kaip namuose ir bus patenkintas. Tai puikus atlygis už jūsų sugaištą laiką ir pastangas.

 

Kilmė: Centrinė Australija

Kūno ilgis: 18-24cm.

Uodega: 8-12 cm.

Svoris: 40-50g.

Gyvenimo trukmė: 12-14m.

Trumpas aprašymas. Banguotoji papūgėlė šį pavadinimą įgavo dėl bangelių ornamento ant plunksnų. Šis paukštis kilęs iš Australijos stepių, kur dienos temperatūra siekia +40°C, o nakties apie 0°C. Šiuos didelius temperatūrų svyravimus banguotosios papūgėlės ištveria. Atslinkus nakčiai jos giliai užmiega. Gamtoje šie paukščiai gyvena dideliais būriais. Jos drauge miega, valgo ir prausiasi. Porelės gyvena taip pat būryje, kartu su visomis papūgėlėmis, nes taip jos saugiau jaučiasi. Įprastai banguotųjų papūgėlių pulkus sudaro nuo 20 iki 60 paukščių. Banguotoji papūgėlė yra mažiausia papūga ir į Europą ji buvo atvežta 1840 metais tyrinėtojo Johno Gouldo. Netrukus šie paukščiai išpopuliarėjo visame pasauly.

Savybės.

Snapas. Banguotosios papūgėlės snapas yra trumpas, kietas, lenktos formos.

Regėjimas. Šie paukščiai mato tokias pačias spalvas kaip ir žmonės. Dėl greito ir staigaus galvos kraipymo papūgėlė pastebi kiekvieną detalę ir anksti atpažįsta priešą. Banguotoji papūgėlė užfiksuoja vidutiniškai 150 vaizdų per sekundę, kuomet žmogus pastebi tik 16.

Klausa. Banguotosios papūgėlės turi ypač gerą klausą, todėl jas galima išmokyti kalbėti. Tarpusavy jos bendrauja garsais, panašiais vienas į kitą ir per didelius atstumus puikiai viena kitą supranta. Šis paukštis girdi nuo 40 iki 20.000 garso dažnių per sekundę (hercų).

Skonio receptoriai. Papūgėlių skonio receptoriai nėra taip gerai išvystyti kaip pas žmones, tačiau jos jaučia skonio skirtumus. Joms patinka sūrus lesalas, tačiau jokiu būdu nepersūdykite! Tai gali atsiliepti Jūsų paukštuko sveikatai. Retas atvejis, tačiau būna papūgėlių, kurioms patinka ir saldus lesalas.

Uoslė. Apie papūgų uoslę žinoma nedaug. Spėjama, kad papūgėlės gali užuosti. Tačiau jų uoslė – kaip ir pas daugelį paukščių – neišsivysčiusi.

Lyties bei amžiaus skirtumai. Suaugusias banguotąsias papūgėles galima lengvai atskirti pagal nosies spalvą (virš snapo): patinėlių taip vadinamoji vaškinė oda yra mėlynos spalvos, o patelių šviesiai rudos.

Jauną papūgą nuo suaugusios taip pat nesunku atskirti. Jauna papūga turi dideles akis, kurių rainelės nematyti. Pas suaugusią papūgėlę matyti balta rainelė aplink akį. Ant galvos esančios bangelės taip pat išduoda paukščio amžių. Jauna banguotoji papūga turi daug bangelių ant galvos, siekiančių net vaškinę odą. Tuo atveju suaugusios papūgos kakta būna vienspalvė. Be to, ant kaklo esančios dėmės pas jauną papūgą yra mažos bei pailgos; pas suaugusią – didesnės bei apvalios.

Plunksnos. Banguotosios papūgėlės ant nugaros turi trumpas plunksnas su bangelių ornamentais.Pilvo plunksnos būna vienspalvės.Uodegą sudaro dvi siaurėjančios, vienodo ilgio plunksnos bei dar viena plunksna, skirta „vairuoti“ kuomet paukštis skrenda.  Sparnų plunksnos gali būti iki 8 cm, kurios paukščiui skrendant padeda laikytis ore.



Banguotosios papūgėlės 2-3 kartus per metus meta savo plunksnas. Uodegos plunksnos yra atnaujinamos maždaug du kartus į metus. Trumpąsias plunksnas ant galvos, pilvo bei nugaros keičia papūga nuolat per visus metus. Kasdieninė plunksnų priežiūra banguotosioms papūgėlėms yra gyvybiškai svarbi, nes tik turėdamos nepažeistas plunksnas, jos gali skraidyti bei apsisaugoti nuo šalčio ir drėgmės. Todėl šėrimosi metu, kuomet atsinaujina plunksnos, banguotajai papūgėlei ypač reikia vitaminų ir mineralų.

Banguotųjų papūgėlių protėviai, gyvenę Australijoje, buvo vien tik žalios spalvos su geltona galvute. Nelaisvėje buvo išveista gerokai daugiau šiu paukščių spalvų. Šiandien jų yra mėlynų, violetinių, geltonų ir netgi visiškai baltų. Raudonų arba juodų banguotųjų papūgėlių nėra.

Žalios papūgėlės turi geltoną galvutę. Šiandien žaliosios papūgėlės yra įvairių atspalvių: jos gali būti šviesiai, tamsiai arba pilkšvai žalios.

Mėlynosios papūgėlės būna šviesiai ir tamsiai mėlynos (dar kitaip vadinamos violetinėmis). Suprantama, jog dvi mėlynos papūgėlės negali susilaukti žalios spalvos jauniklio. Mėlynų papūgėlių galvutė dažniausiai būna balta, tačiau yra mėlynųjų papūgėlių ir su geltonos spalvos galvutėmis. Pilvo spalva būna mėlyna arba pilka.

Papūgėlės, kurių plunksnos yra visiškai geltonos, pasižymi labai neryškiomis juodomis bangelėmis. Šių papūgėlių akys yra juodos.

Lutino banguotosios papūgėlės yra taip pat visiškai geltonos; jos neturi jokių tamsių spalvų. Jos turi baltus skruostukus, sparnų galai taipogi balti. Lutino patinėlių vaškinė oda yra rausva, o patelių šviesiai ruda.

Baltos spalvos papūgėlės gali būti kiek skirtingos. Vienų baltų papūgėlių krūtinė yra švelniai melsva, akys juodos, vaškinė oda melsva arba ruda. Kitų baltų papūgėlių, pavadinimu Albinos, plunksnos yra visiškai baltos. Šių papūgėlių akys yra raudonos.

Jaunikliai. Banguotosios papūgėlės peri kolonijose, kad apsisaugotų nuo priešų. Patelė kas dvi dienas padeda po kiaušinį. Vidutiniškai banguotosios papūgėlės padeda 4-6, o kartais ir 9 kiaušinius. Vienas kiaušinis sverai apie 3 gramus. Patelė ant kaiušinių tupi 18 dienų ir juos šildo 36°C. Šias dvi su puse savaites patelė nesitraukia nuo perėjimo vietos, iškyrus tais atvejais, kai jai reikia išsituštinti. Patinėlis tuo tarpu rūpinasi pašaru bei saugo lizdą. Praėjus 18 dienų, paukščiukai išsirita. Tik ką išsiritę paukščiukai yra akli ir neapsiplunksnavę. Jie negali pakelti galvos ir yra šeriami jiems gulint ant nugaros. Paukščiukai sveria 1-1,6gr.  Nors mažyliai išsirita skirtingu laiku, tačiau patelė visais jaunikliais rūpinasi vienodai. Kiaušinio lukštus patelė suėda. Tik išsiritę mažyliai yra maitinami pienu, esančiu patelės gurklyje. Šį laikotarpį patelė yra maitinama patinėlio, o dalį pašaro ji perduoda jaunikliams. Jauniklių vystimosi etapus galite matyti šioje lentelėje.

Diena po išsiritimo Svoris (g) Vystimosi stadija
Gimimas 1 Paukščiukai yra neapsiplunksnavę, akli ir nepajėgūs pakelti galvos
1 2 Svoris padvigubėja
3 4 Jaunikliai šeriami gulint jiems ant nugaros
6 9 Mažyliai pakelia galvą
9 16 Paukštukai atmerkia akis, atsistoja, ima ryškėti plunksnų pūkeliai
15 30 Pūkeliai išsiskleidžia ir vystoti paukščio plunksnos kotas ant sparnų ir galvos
20 38 Plunksnos kotas prasiveria. Matyiti pirmųjų plunksnų spalva
24 41 Jaunikliai pasiekia didžiausią svorį. Pilnai matosi pirmosios jauniklio plunksnos
30 47 Paukštukai visiškai apsiplunksnavę, tačiau uodega ir sparnai dar neužaugę

Maždaug po 35 dienų patinėlis moko jauniklius skraidyti. Tuo tarpu patelė ruošiasi sekančiam perėjimui. Dar po keleto dienų jaunikliai savarankiškai ieško pašaro. Maždaug po 6-7 savaičių mažyliai yra visiškai savarankiški bei sveria tiek, kiek ir jų tėvai.

Norint, jog papūgėlės imtų perėti, joms būtina tam tikslui įrengti vietą. Į narvelį galima įdėti inkilėlį. Neturint perėjimo vietos, patelė neperės.

DĖMESIO! Kiaušinių lukštai yra labai ploni, todėl neimkite jų iš lizdo!

Pašaras. Dekoratyvinių papūgėlių šėrykla turi būti nuolat pilna. Papūgėlės greit išalksta, todėl net pusę dienos nieko nelesant, gali sutrikti paukščio sveikata ir jos gali net nugaišti. Todėl rytais ir vakarais papildykite lesyklą šviežiais grūdais. Išvykstant ilgesniam laikui iš namų, įberkite atitinkamai daugiau grūdų į lesyklą, priklausomai nuo to, kiek dienų Jūsų nebus namuose. Pagrindinis dekoratyvinių papūgėlių pašaras yra sėklos bei įvairių sėklų mišinys. Galite įsigyti kombinuotus lesalus bei jų priedus skirtus specialiai banguotosioms papūgoms. Su šiais lesalais Jūsų paukštukas gaus visus organizmui būtinus komponentus. Dekoratyvinėms papūgėlėms kukurūzų burbuolė yra tikras skanėstas. Įdomu, kad sergančios papūgėlės dažnai nelesa jokio pašaro, tačiau kremta vien tik kukurūzus. Šie paukštukai ypatingai mėgsta pakabinamus skanėstus.

Papūgėlės minta ne vien tik sėklomis. Joms galima duoti vaisių bei daržovių. Vaisius paruoškite didesniais gabaliukais, kad jūsų paukštelis galėtų pats knibinėti šį skanėstą. Susmulkintus salotų lapus papūgėlės dažniausiai nelesa. Dekoratyvinėms papūgėlėms tinka ananasai, abrikosai, kivi, mango, obuoliai, bananai, kriaušės. Iš vaisių netinka greipfrutai ir citrinos. Iš daržovių galite duoti papriką, pomidorą, morką, saldžią bulvę, salotų, špinatų, žirnių, brokolį, cukiniją. Atminkite, kad parduotuvėse salotos dažnai būna apipurkštos pesticidais, todėl prieš duodant jas papūgėlėi, salotas gerai nuplaukite. Papūgėlėm galima duoti ir uogų, tačiau ne visas. Galite duoti žemuogių, aviečių, gervuogių. Papūgos maisto papildas gali būti žolė. Suprantama, žalumynai negali būti apdoroti chemikalais arba būti auginami prie gatvės. Papūgėlėm tinka šunažolės žiedai bei sėklos, kiaulpienės lapai, laukinių vikių lapai, jų žiedai bei sėklos.

Šalia pašaro kiekvieną dieną turi būti būti keičiamas šviežias vanduo specialioje gertuvėje paukščiams.

Maisto vartojimas:

Lesa Retai lesa Nelesa

Ananasas

Obuolys

Abrikosas

Bananas

Kriaušė (ne kiekvieną dieną)

Kivi

Mandarinas

Apelsinas

Mango

Melionas

Persikas

Cukinija

Agurkas

Morka

Žirniai (žali)

Paprika

Petražolė

Valgomoji rūgštynė

Spinatų lapai

Kiaulpienės lapai (jauni)

Gervuogė

Žemuogė

Figos

Avietė

Vyšnia

Vynuogės

Grūdinis pašaras

Kukurūzai

Liesas jogurtas

Liesa varškė

Kiaušinis (virtas)

Salotų lapai

Bulvės (šaltos)

Makaronai (išvirti ir šalti)

Džiūvėsiai

Duonos pluta
Avokadas (nuodinga)

Greipfrutas

Citrina

Slyva

Žiedinis kopūstas

Gūžinis kopūstas

Gūžinis raudonasis kopūstas

Garbanotasis kopūstas

Pupos (bet kokios rūšies)

Rabarbaras

Dešra

Lašiniai

Mėsa

Sūris

Pienas

Pica

Šunų ar kačių ėdalas

Bet kokie saldumynai (Saldainiai, pyragas bei tortas) Cukrus

Druska

Tabakas

Alkoholis

Gyvenimo sąlygos. Norint namuose laikyti banguotąją papūgėlę, reikia įsigyti narvelį. Narvas turėtų būti kiek įmanoma erdvesnis, kad paukštelis jame galėtų kiek paskristi. Vienai papūgėlei rekomenduojamas narvo dydis 90 - 100 cm ilgio ir 60 - 80 cm pločio bei aukščio. Apvalūs narveliai banguotosioms papūgėlėms nėra idealūs. Čia joms sunkiau orientuotis, be to jos negali horizontaliai skristi, kas šiems paukščiams yra svarbu. Be to apvalus narvelis, lyginant su keturkampiu yra mažesnis.

Banguotųjų papūgėlių narvelyje yra svarbu pakabinti medines lakteles, nes jie yra aktyvūs paukščiai ir jiems patinka laipioti bei šokinėti nuo vienos laktelės ant kitos. Narvelyje taip pat būtų gerai įmontuoti vietą žaidimams. Papūgėlės mėgsta tokius žaislus, kaip sūpuoklės, varpeliai, veidrodėliai. Geriau, jei žaislai yra ryškių spalvų. Jei neturite galimybės įsigyti didelio narvo, tuomet būtina paukštelį išleisti paskraidyti po kambarį. Kiekvieną dieną paukštelis turėtų paskraidyti 2-4 valandas. Tačiau prieš išleisdami papūgėlę paskraidyti, uždarykite langus ir duris! Kol paukštelis skraido, Jūs galite išvalyti narvelį. Narvelį reikia valyti mažiausiai kartą į savaitę.

Žinoma, be laktelių narve turi būti lesyklėlė ir vandens gertuvė. Smėlis narvelyje yra taip pat svarbus, kuris būtinas ne tik higienai palaikyti, bet ir paukštelio virškinimo traktui. Smėlis suteikia papūgėlėms reikalingų mineralų bei kalkių. Yra naudinga pakabinti medžio šaką, žievę, o ypač lesamą akmenį, į kurį papūgėlė galėtų pagaląsti savo snapą, apvalyti jį nuo negyvų ląstelių ar kitokių nešvarumų ir tuo pačiu gauti svarbių mineralinių medžiagų. Banguotosios papūgėlės prausiasi pačios. Tačiau pasiturkšti vandens pripiltame baseinėlyje joms labai patinka. Šie paukščiai maudosi dažniausiai šiltomis dienomis.

Banguotosios papūgėlės nepakelia skersvėjo ir pernelyg didelio karščio. Nors joms reikia daug šviesos, tačiau tiesioginiai saulės spinduliai šiems paukščiams gali pakenkti. Narvas turėtų būti pastatytas mažiausiai žmogaus akių aukštyje, nes šiems paukščiams patinka dairytis aplinkui. Virtuvėje narvo nestatykite, nes čia papūgėlės gali tykoti įvairūs pavojai, kaip karšta viryklė, ant kurios paukštelis gali nutūpti ar nešvarus vanduo (pamazgos), kurį papūgėlė gali atsigerti. Jei narvą statote gyvenamajame kambary, atstumas tarp televizoriaus bei narvelio turi būti mažiausiai trys metrai, nes papūgėlė jaučia dažnius, kurių žmogus negirdi.

Kadangi banguotosios papūgėlės gyvena būriais, Jūsų namuose joms taip pat nepatiks būti vienoms. Gerai būtų laikyti kelias papūgėles. Nesant tokiom sąlygom, statykite narvą tame kambary, kuriame dažniausiai susirenka visa Jūsų šeimyna.

Kaip laikyti papūgėlę. Dešiniąją ranką uždėkite ant paukštelio krūtinės, o kairiają iš viršaus suimkite visą kūnelį. Galvą prilaikykite nykščių bei smaližiumi, kaip parodyta paveikslėlyje. Niekada neimkite papūgėlės už sparnų. Taip galite ją lengvai sužeisti.

Ligos. Serganti papūgėlė dažniausiai tupi savo mėgstamiausioje vietoje ir būna pašiaušusi plunksnas. Negalavimo simptomai gali pasireikšti taip:

  • Svirduliavimas, drebulys (infekcija)
  • Traukuliai, spazmai (vitaminų trūkumas)
  • Sloga (peršalimas, uždegimas)
  • Garsus kvėpavimas (uždegimas)
  • Svorio netekimas, nuolatinis plunksnų metimas (erkė)
  • Skystos išmatos ilgiau nei 1-2 valandas (viduriavimas)

Kita. Norint banguotąją papūgėlę prisijaukinti, prireiks nemažai kantrybės. Labai svarbu su šiuo paukštuku kalbėtis švelniu balsu, kad jos priprastų prie Jūsų balso tembro ir nebūtų baikščios. Jokiu būdu nebandykite jos pagriebti ar sučiupti! Norint papūgėlę išmokyti atsitūpti ant rankos, turėkite rankoje kokį skanėstą, kurį paukštukui galėtumėte pasiūlyti. Pirmomis dienomis paukštis gali būti labai drovus ir nedrįs prie Jūsų prisiartinti. Tačiau po keleto dienų jis turėtų prie Jūsų priprasti, tik atminkite, kad visuomet svarbu papūgėlę šnekinti. Vėliau elkitės apdairiai, kad neprarastumėte savo augintinio pasitikėjimo. Papūgėlę galima išmokyti kalbėti. Ramiu balsu kartokite jai nuolat tą patį žodį. Žodis turi būti trumpas. Jei patiems nusibos kartoti, galite tą žodį įrašyti į kasetę ir ją užleisti. Kartokite šį pratimą tol, kol papūgėlė pati ištars tą žodį. Tokiu būdu papūgėlę galima išmokyti pasakyti ir trumpą sakinį.

 

Paplitimas: Centrinė Afrika

Ilgis: 33cm.

Gyvenimo trukmė: 50-80 metų nelaisvėje

Svoris: 500g

Trumpas aprašymas.

Pilkoji papūga yra vienintelė atstovė, priklausanti Psittacus paukščių rūšiai. Pilkosios papūgos, dar kitaip vadinamos Žako, sutinkamos centrinėje Afrikoje. Jos paplitusios nuo Dramblio Kaulo Kranto iki Kongo tiek savanose, tiek miškingose vietovėse.

Šiuos paukščius galima aptikti miško pakraščiuose, atvirose proskynose, tačiau žmonių gyvenviečių jie vengia. Gamtoje šios papūgos gyvena dideliais būriais. Jos – tipiškos medžių gyventojos - miega milžiniškomis grupėmis aukščiausioje medžio viršūnėje. Artinantis nakčiai ant medžio, stovinčio saugesnėje vietoje kartais gali susirinkti net tūkstančiai šių paukščių. Maisto ieškoma mažesnėmis grupelėmis, sudarytomis iš 10-20 papūgų. Tarpusavy „susikalba“ šie paukščiai švilpimu bei spiegiančiu riksmu.

Išvaizda.

Žakas laikoma didžiausia papūga Afrikoje, nors ji užauga tik iki 33 cm. bei sveria apie 500g. Tiek patino, tiek patelės plunksnos yra šviesiai pilkos spalvos. Tik pakaušio bei pilvo srityje plunksnos yra šviesesnės arba baltos. Ties akimis matyti balta odos spalva, be plunksnų. Snapas juodas. Uodegos plunksnos – tai tikras kontrastas visam kūnui – ryškiai raudonos spalvos. Jauniklio raudonosios uodegos plunksnos būna tamsesnės spalvos, lyginant su suaugusia papūga.

Užaugusią pilkąją papūgą nuo jauniklio lengva atskirti ir pagal akies rainelę. Jauniklio iki devynių mėnesių akies rainelė būna tamsi, beveik juoda. Nuo devintojo mėnesio rainelė pradeda šviesėti, kol galiausiai jau suaugusio žako akies rainelė tampa šviesiai geltona.

Perėjimas.

Pilkosios papūgos lytiškai subręsta 3-7-aisiais gyvenimo metais. Gamtoje perėjimo laikas priklauso nuo gyvenimo sąlygų bei klimato, tačiau dažniausiai žakai susilaukia palikuonių tarp sausio bei liepos mėnesių. Patelės padeda 2-3 kiaušinius. Perėjimo laikas užtrunka 30 dienų. Mažyliai išmoksta skraidyti sulaukę maždaug 3 mėnesių.

Intelektualiausia papūga.

Žakas kaip naminis paukštis yra žinomas jau gana senai. Pirmą kartą šie paukščiai buvo paminėti gamtos tyrinėtojo šveicaro Konrad`o Gesner`io (1516-1565). Šios papūgos, kaip naminiai gyvulėliai, greitai tapo populiarios žmonių tarpe, kadangi jos yra labai protingos bei sugeba ypač gerai atkartoti išgirstą garsą. Šis paukštis imituoja geriausiai. Jokiam kitam paukščiui nėra pavykę taip kokybiškai pamėgdžioti žmogaus balsą bei kitus garsus. Neįtikėtina, tačiau šie paukščiai taip panašiai imituoja šuns lojimą, arklio žvengimą ar telefono skambutį, jog žmogus net neatskiria kuris garsas buvo tikras. Pilkosios papūgos minimos kaip geriausios „kalbėtojos“, nes jos puikiai atkartoja ne tik konkretaus žmogaus ištartus žodžius, bet ir balso tembrą. Tiesa, mėgdžioti moters ar vaiko balsą šiai papūgai sekasi geriau nei atkartoti žemą vyro tembrą. Žakas išmoksta iki kelių šimtų žodžių bei gali ištarti 60-70 frazių. Tai be galo gabūs paukščiai. Jie gali skaityti eiles, dainuoti dainas, atkartoti televizijos pranešimų nuotrupas ir t.t. Tai, ką papūga mėgdžioja, dažnai priklauso ir nuo situacijos. Pavyzdžiui, kuomet papūga prieš kiekvienus pietus pasako „Gero apetito“ arba šeimininkui pakėlus stiklinę ji ištaria „Į sveikatą“ – tuomet visiems namiškiams būna daug juoko.

Atminkite, jog šie paukščiai gamtoje gyvena dideliais būriais, todėl ir namuose stenkitės, kad paukštis kuo daugiau bendrautų. Tad laikykite šį paukštį gyvenamajame kambaryje, kad jis galėtų aktyviai dalyvauti šeimos gyvenime.

Mityba.

Namų sąlygomis žakui galite duoti bet kurios rūšies vaisius ir daržoves, kaip pvz.: obuolius, kriaušes, slyvas, vyšnias, žemuoges, serbentus, gervuoges, kivi, granato vaisius, mandarinus, apelsinus, agurkus, morkas, salierus, mangoldus, špinatų lapus, česnaką, salotas, kukurūzų burbuoles ir t.t. Pradedant pilkąją papūgą šerti vaisiais ir daržovėmis, darykite tai palaipsniui, kad priprastų gyvūno skrandis. Žakas taip pat valgys virtą kiaušinį, sūrį, jogurtą, varškę. Tačiau pagrindinis pilkųjų papūgų maistas yra specialiai didžiosioms papūgoms subalansuotas lesalas, kuriame yra 20% vaisių bei daržovių (daugiau kaip 20% viršyti negali), suteikiančių papūgai reikalingų medžiagų bei įvairiausios sėklos ir grūdai. Lesalų sudėtyje esantys kviečiai bei avižos suteikia pilkajai papūgai ypatingai daug vitaminų. Jums patiems paruošti tokį lesalą bus sudėtinga ir kainuos daug laiko.  Nenustebkite jei pilkoji papūga - paukštis, kuris gali pasiekti net 5m. vaiko intelekto lygį – ims gudrauti pradėdamos išsirinkti joms skaniausias lesalo dalis, kaip pavyzdžiui saulėgrąžas ar riešutus. Tai nereiškia, jog lesalas netinkamas. Specialūs lesalai yra pilnaverčiai tik tuo atveju, jei jis naudojamas visumoje. Todėl būtina, kad papūga sulestų viską ir tokiu būdu gautų reikiamus angliavandenius bei baltymus. Tokiu atveju nesurinkinėkite maisto likučių ir nepilkite naujo lesalo. Po kelių dienų pamatysite, jog paukštis sules viską. Taigi, lesalas turi būti pildomas tik tada, kuomet augintinis sulesa visus grūdus.

Papūgai galite nupirkti taip vadinamą gardėsį. Gardėsis yra lesalo pagerintas mišinys, sulipintas medaus ir kitų medžiagų mišiniu bei naudojamas kaip skanėstas, maisto papildas, o taip pat reikalingas snapo galandimui. Žakui, kaip ir visiems paukščiams, labai svarbu gnaibyti, kapoti, galąsti snapu. Tai jo prigimtinis fiziologinis poreikis, todėl jį reikia patenkinti.

Kreida, kaip pagrindinis kalcio šaltinis kaulams, nagams ir snapui, taip pat reikalinga papūgai. Todėl narve kreidelės turėtų būti laikomos pastoviai. Į kreidą papūga gali taip pat pagaląsti savo snapą.

Pilkosios papūgos organizmui svarbu gauti mineralinių medžiagų. Ypač artėjant žiemai Jūsų augintinio organizme gali stigti vitaminų bei mineralų. Todėl Jūsų paukštukui galime pasiūlyti labai kokybiškus „Vitakraft“ ir „Beaphar“ vitaminus bei papildus plunksnoms, kaulams ir gerai savijautai palaikyti.

Verta žinoti.

Pagal Europos Sąjungos nustatytus standartus, laukinių paukščių pardavinėti negalima. Todėl paskutiniaisiais metais pilkųjų papūgų vis daugiau yra veisiama Europoje. Ypač brakonieriavimas bei žakų nelegali prekyba yra griežtai draudžiama. Vis dėl to nemažai kontrabandinių papūgų yra pervežama į Europą. Žinia, jog papūgos - ypač jautrus gyvūnėlis. Jos patiria stresą nuo naujo narvely atsiradusio žaislo, girdyklos ar lesyklėlės. O ką jau bekalbėti apie šių paukščių transportavimą netinkamu transportu, perpildytose dėžėse. Gilią depresiją papūgai pagydyti beveik neįmanoma. Jei šie paukščiai nežūva, tuomet didelė jų dalis būna traumuotos ar su pažeistomis nervų sistemomis. Jei nelegaliai įsigiję pilkąją papūgą pastebėjote, jog paukštis kiekvieną dieną smarkiai pešioja savo plunksnas – nedelsiant kreipkitės į veterinarą. Patyrusios didelį stresą papūgos gali nusipešioti visas plunksnas, likti visiškai plikos ir galiausiai nugaišti. Tad Jūsų labui patariame nepirkti šių paukščių iš jūreivių ar kitų įtartinų žmonių. Jei norite turėti sveiką žaką – įsigykite šį paukštį tik parduotuvėse. Parduotuvėje „Kika“ pardavinėjamos pilkosios papūgos yra gaunamos iš veisėjų pagal Europos Sąjungos numatytas direktyvas, todėl garantuojame, jog čia įsigysite tikrai sveiką paukštį.

Dresūra.

Jei įsigijote pilkosios papūgos jauniklį – problemų kilti neturėtų. Šie gana greit tampa meilūs, patiklūs, o išankstinis drovumas netrukus išnykta. Tačiau žakai, išsiritę bei užaugę gamtoje dažnai esti drovūs, baikštūs ir žmogų ištisus metus gali laikyti priešu. Šių papūgų pasitikėjimą reikia įgyti. Kartais praeina 2-3 metai, kol pilkosios papūgos prijunka prie naujųjų namų ir pradeda kalbėti. Tad nusprendę įsigyti šį paukštį, įsitikinkite, ar tikrai esate kantrūs. Ir nepamirškite: įgiję pilkosios papūgos pasitikėjimą galite būti tikri, jog paukštis taps tikru šeimos nariu ir draugu.

Žakas yra didžioji papūga, todėl mažo narvelio jai tikrai neužteks. Norint šiam paukščiui suteikti kuo geresnes gyvenimo sąlygas, įsigykite kiek įmanoma didesnį narvą. Lygiai taip pat šiam paukščiui nepakanka, kad jam išvalomas narvas, paduodamas maistas ir vanduo. Su šiuo paukščiu reikia bendrauti. Jam neužtenka einant pro šalį pasakyti „labas“ ir nebekreipti daugiau dėmesio. Kiekvienas paukštis trokšta būti mylimas ir lygiavertis. O ypač jei norite, kad Jūsų pilkoji papūga imtų kalbėti, Jums prireiks ne tik kantrybės, laiko, bet ir meilės. Įdomu tai, jog kalbantys paukščiai daugiausia kalbėdavo pas vienišus žmones. Tokiems žmonėms paukštis yra gyvenimo draugas ir pašnekovas. Mat šie daugiausia laiko skirdavo gyvūnui, todėl ir pats gyvūnas daugiau savo triūso atiduodavo mylimam šeimininkui.

Pilkųjų papūgų jaunikliai išmoksta kalbėti be ypatingų mokymų. Dažniausiai geriau kalba patinai, tačiau tai nėra geležinė taisyklė. Yra labai daug patelių, kurios nenusileidžia, o netgi stipriai lenkia patinų kalbėjimą. Rekordą yra sumušusi būtent patelė, kuri mokėjo net iki 800 šimtų žodžių! Nors žakas yra intelektualiausia ir geriausiai garsus mėgdžiojanti papūga, tačiau nepaisant to, Jums vis tiek teks apsikaustyti geležine kantrybe. Pradėkite mokyti nuo paprastų žodžių, tokių kaip „labas“, „labanaktis“. Kokybiškiausias mokymas, kuomet pasakę daikto pavadinimą, jį parodote ar ištartą veiksmą atliekate. Pavyzdžiui, paklausus „Nori riešutuko?“ duoti jai riešutą, arba pasakius „Skrisk iš narvelio“ atidaryti narvelio dureles. Paukščiui reikia kartoti tuos pačius žodžius aiškiai, ramiai, džiaugsmingai. Labai svarbu kalbėti švelniu balsu, kad paukštis priprastų prie Jūsų balso tembro ir nebūtų baikštus. Nepergyvenkite jei paukštis nekartos Jūsų pasakytų žodžių ilgą laiką, o tik kažką neaiškaus balbatuos. Anksčiau ar vėliau šis paukštis ištars pirmąjį žodį. O ištarus pirmąjį žodį, žakas gali pradėti kartoti iš karto visus Jūsų pasakytus žodžius ir frazes.

Perspėjame, jog neragintumėte ir per daug neverstumėte šio paukščio kalbėti. Pernelyg intensyvus žodžių kartojimas gali sukelti priešingą reakciją. Tokiais atvejais daugelis pilkųjų papūgų ištaria tik kelis žodžius arba išvis jų nesimoko tarti. Pilkosios papūgos gali nekalbėti ir tuo atveju, jei Jūs iš jos reikalaujate daugiau, nei iš kitų papūgų, gyvenančių drauge. Ir jokiu būdu nesielkite su šiuo paukščiu grubiai. Grubiam žmogaus elgesiui žakai yra ypač jautrūs ir pažeidžiami.

 

Nimfa (Nymphycus hollandicus)
 
Kilmės šalis: Australija
Kūno ilgis: 30-35 cm
Svoris: 80-100 g
Gyvenimo trukmė: iki 25 metų
Išvaizda. Nimfa – vidutinė dydžio papūga, kurios pagrindinis bruožas – tai ant viršugalvio esantis puošnusis plunksnuotas kuodas, o ties ausimis - ryškių plunksnų „skruostukai“. Tuo pačiu tai pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galima atskirti patiną nuo patelės. Patinėlių kuodas bei pakaklė yra ryškiai geltonos spalvos. Tuo tarpu patelių galva ir kuodas pasižymi pilka spalva tik su keliomis gelsvomis plunksnelėmis.  Patinėlių apvalūs „skruostukai“ ryškiai oranžinės spalvos, o patelių kiek blankesni, tarytum matomi pro rūką. Kitas ryškus požymis - tai uodegos vidinės pusės plunksnos: patelių (kaip ir jauniklių) plunksnos pilkšvos spalvos su geltonomis juostomis, o patinėlių – juodos. Lyginant patiną su patele, patinėlis savo plunksnomis visuomet yra ryškesnis. Jaunikliai labiau panašūs į pateles.
Nimfų sparnai tamsiai pilki su priekyje esančiom baltom juostom. Akys rudos, snapas tamsiai pilkas, kojos melsvai pilkos. Tiesa, nimfos jau daug metų yra veisiamos nelaisvėje, todėl šių paukščių dydis, svoris, kūno ilgis gali skirtis nuo pirminės nimfos kūno formos. Neretai išveisti paukščiai yra didesni nei jų giminaičiai gyvenantys gamtoje. Dėl mutacijos, plunksnų atspalviai taip pat įgavo variaciją: vietoje įprastos pilkšvos kūno spalvos, nimfos gali būti sidabrinės, geltonos ar baltos. Vyraujant šviesiom spalvom lytį atskirti gerokai sudėtingiau.
 
 

Savybės. Įsigiję nimfą galite būti ramūs – namuose tvyros ramybė. Ši papūga – ramus paukštis, kurio balsas skamba gana monotoniškai. Tiesa, pasitaiko atvejų, kuomet papūgėlė ima garsiai rėkti, jei ką nors išgirsta už lango ar per televizorių, o ypač jei ji atskiriama nuo kito paukščio, su kuriuo drauge gyveno viename narvelyje. Papūgėlė gali riktelti ir be jokios priežasties, ypač rytais ir vėlyvą popietį. Tačiau iš esmės tai yra tylus paukštis ir jei nimfa rėkia nuolat – tai ženklas, jog kažkas negerai.  
Nimfa – tai dieną aktyvus paukštis. Dieną papūgėlė budri išbūna 12 valandų, atėjus nakčiai paukščio narvelį apdenkite skraiste ir leiskite paukščiui išmiegoti 12 valandų. Dažniausiai nimfos prabunda anksti ryte. Būtų puiku, jei atsibudęs paukštelis narvelyje jau rastų paruoštą lesalą bei šviežio vandens.
Narvas. Nimfos kaip ir visos papūgos gamtoje gyvena dideliais būriais. Todėl vienam paukščiui narvelyje bus tikrai liūdna. Visuomet yra rekomenduojama laikyti nimfų porelę. Neturint antros nimfos, kartu galite apgyvendinti kikilį ar kitą nedidelį paukštelį. Ramiosios nimfos puikiai sutaria net ir su aktyvesniais paukščiais. Svarbiausia, kad nimfa narvelyje nebūtų apgyvendinta viena. Jei sode turite voljerą, tuomet galite laikyti nedidelį nimfų būrį.
Atsivežus į namus nimfą, iš transportui skirtos dėžutės paleiskite paukštį tiesiai į jo narvelį ir pirmą savaitę palikite ramybėje, kad Jūsų augintinis apsiprastų. Įprastai nimfos prijaukinamos gana greitai.
Narvas skirtas nimfoms turėtų būti pakankamai erdvus, kad paukštis jame galėtų paskristi nedidelius atstumus sparnais neliečiant narvo grotų. Porelei rekomenduojamas narvas turėtų būti 1,5 m ilgio, 1 m pločio ir 0,7 metrų aukščio. Geriausia įsigyti kvadrato formos narvą, nes tokiame narve paukščiui lengviausia paskristi į visas puses. Tačiau net ir esant pakankamai erdviam narvui, nimfą būtina išleisti iš narvelio ir leisti paskraidyti po kambarį kiekvieną dieną. Australijoje sausuoju periodu išdžiūvus vandens telkiniams nimfos nuskrenda didžiulius atstumus kol suranda kitą vandens telkinį bei pakankamą kiekį lesalo. Taigi, šie paukščiai – puikūs ir labai geri skraidytojai. Gamtoje mažiausias skrydžio nuotolis – 4 metrai į ilgį arba 2 metrai į plotį. Taigi, tokio dydžio narvo nerasite, todėl paskraidyti nimfai po kambarį – gyvybiškai svarbu. Be to, šios papūgos skrydis dažnai esti staigus, netikėtas ir greitas, reikalaujantis daug vietos. Pirmą kartą norint išleisti paukštuką paskraidyti – atidarykite narvo groteles ir palikite. Nenustebkite, jei paukštis neišskris iš narvelio net ir porą valandų – papūgai reikia apsiprasti ir įsidrąsinti, nes aplinka yra nauja ir dar nepažįstama.  Pagaliau išskridusi nimfa iš narvelio greičiausiai nutūps ant aukščiausios kambario vietos – karnizo arba lempos – o atgal į narvelį sugrįš praėjus ilgam laiko tarpui. Jei grįžęs paukštis lesykloje ras šviežio lesalo ar gardėsį – ateityje papūgėlei tai bus puiki motyvacija visuomet „sugrįžti namo“. Pirmais kartais išskridus paukščiui iš narvo uždangstykite visas stiklines duris ar veidrodžius. Kitu atveju paukštis gali prarasti orientaciją, atsitrenkti ir susižaloti. Net jei Jūsų paukščiukas ne vienus metus gyvena drauge su Jumis, nepalikite jo laisvai skraidyti be priežiūros. Nimfa gali įstrigti tarp spintos ir sienos, įkristi į vazą ar užsikabinti už užuolaidos ir taip pasilikti kabėti. Panašiose situacijose paukštelis neišsivers be žmogaus pagalbos. Todėl nakties metu arba Jums nebūnant namuose ilgesnį laiką paukštį laikykite uždarytame narvelyje.
Nimfai skirtą narvą pastatykite ramiame, šviesiame kambario kampe, geriausiai netoli lango. (Jokiu būdu ne kambario viduryje!) Įsitikinkite ar Jūsų parinktoje vietoje paukščio nepasiekia skersvėjis, tabako dūmai, garai sklindantys iš virtuvės bei žmonių keliamas triukšmas. Gerai būtų, jei nimfos apgyvendintame kambaryje nebūtų televizoriaus. Idealu, jei narve aukščiausias nutūpimo taškas yra aukščiau žmogaus akių. Mat nimfos jaučiasi saugiau ir geriau, kai jos gali žvelgti į šeimininką iš viršaus.
Be girdyklos bei lesyklos nimfos narve būtinai turi būti medinės laktelės. Nimfoms labai patinka ką nors knibinėti, be to, tokiu būdu jos nudildina snapą. O medinės laktelės, kurias galite pagaminti iš šakų, suteikia paukščiui tokią galimybę. Šakos ypač rekomenduotina, nes jų žievę paukštis gali pakramsnoti. O jei šakelės su žaliais išdygusiais lapeliais – tuomet nimfa jausis lyg tikroje gamtoje. Medinių laktelių gamybai labiausiai tinka beržo, gluosnio, ąžuolo, liepos, kaštono, klevo, riešutmedžio bei nepurkštų vaismedžių šakos. Nenaudokite akacijų, sedulos bei kukmedžio, kurie nimfai yra nuodingi. Jei kambaryje turite pakankamai vietos – pritvirtinkite šaką prie sienos. Dėl būtinybės paukščiui galąsti snapą, Jūsų baldai, spintos ar paveikslų rėmai gali būti kiek apgadinti. Tuo tarpu šaka - puikus pakaitalas norint išvengti tokių nemalonumų.
Paukščio narve taipogi turi būti smėlio bei kreidos. Smėlis padeda paukštuko skrandyje suvirškinti grūdinį lesalą. O kreida reikalinga paukščiams kaip pagrindinis kalcio šaltinis jų kaulams, nagams bei snapui. Kreidelės narve turi būti pastoviai. Be to, į kreidą paukštis taip pat pasigalanda snapą. Narve taip pat turėtų būti nedidelis baseinėlis su vandeniu, skirtas nimfos maudynėms. Tiesa, ne visos nimfos maudosi vandens dubenyje. Kitoms labai patinka šmurkštelėti tarp drėgnų lapų, trečios teikia pirmenybę „dušui“. Kai kurios nimfos net rikteli iš pasitenkinimo, kuomet šeimininkas purškia vandenį iš gėlėms skirto purškiklio ant paukščio plunksnų. Taigi, išbandykite visus variantus ir Jūs sužinosite, kurioms maudynėms Jūsų papūgėlė teikia pirmenybę.
Kaip ir kiekvienam paukščiui, nimfoms žaislai taip pat suteikia daug džiaugsmo. Jei papūgėlė narvelyje viena – nupirkite veidrodį. Žinoma, nimfos atvaizdas neatstos gyvo paukščio, tačiau optinės apgaulės dėka Jūsų nimfa nesijaus tokia vieniša. Kiti mieli žaislai – tai varpeliai, mediniai žiedai, virvės. Geriau rinkitės ne plastmasinius, o medinius žaislus. Nesant labai dideliam narvui pakabinamus žaislus kabinkite kambaryje tokiu būdu taupant narvo erdvę. Beje, jei auginate dvi nimfas, šios labai mėgsta žaisti su viena kitos uodega.     
Lesalas. Nimfoms reikia duoti 2 arbatiniusšaukštelius grūdinio lesalo. Jos taip pat minta soromis, vaisiais ir daržovėmis, augaliniu lesalu, kaip pvz. špinatais, kiaulpienėmis. Suprantama, žalumynai, kuriuos duosite paukščiui, negali būti apdoroti chemikalais arba būti auginami prie gatvės. Galite duoti virto kiaušinio, varškės sūrio, kuris padeda suvirškinti grūdus paukščio skrandyje. Nimfą galima maitinti lesalo mišiniu, skirtu banguotoms papūgėlėms bei kanarėlėms. Kaip papildą į bendrą mišinį paberkite saulėgrąžų. Kukurūzų burbuolė nimfai tikras gardumynas.
Jokiu būdu neduokite maisto likučių nuo Jūsų stalo. Nerizikuokite duoti ir tokio maisto, kuris yra aitrus ar apkartęs.
Nepamirškite ir maisto papildų. Ypač duokite rudenį bei pavasarį, kuomet padidėja vitaminų poreikis kiekviename organizme. Plunksnų metimo laikotarpiu bei perėjimo metu paukščio organizmas taip pat yra itin nusilpęs, todėl būtinai papildomai duokite vitaminų bei mineralų.
Priežiūra. Nimfas prižiūrėti nesudėtinga. Tiek sparnų, tiek uodegos plunksnas šie paukščiai prisižiūri patys pustydami snapu. Atkreipti dėmesį reiktų nebent į paukščio nagus bei snapą, kurie gali užaugti per ilgi. Nimfos snapas gali prarasti savo įprastą išvaizdą jei paukštis neturi galimybės kur jį pasigaląsti. Todėl šaka, medinės laktelės ar kreidos gabalėlis būtinai privalo būti paukščio narve. Deformuotą snapą patrumpinti nesudėtinga, tačiau būtina specialisto pagalba.
Jei laktelės skersmuo per siauras, nimfos nagai gali užaugti per ilgi. Specialiomis tam skirtomis žirklutėmis paukščio nagus pakirpti visiškai paprasta. Tiesa, paukštis gali kiek išsigąsti ir skaudžiai įkąsti, todėl šią procedūrą patariama atlikti užsimovus pirštines. 
Jaunikliai. Lytiškai nimfos subręsta nuo 9 mėnesių. Tačiau norint, jog nimfa sulauktų palikuonių, patariama luktelti iki metų ir tuomet suvesti su patinėliu. Vienoje dėtyje kiaušinių būna nuo 4 iki 6, iš kurių maždaug po 21 dienos išsirita jaunikliai. Įdomu tai, kad padėtus kiaušinius dieną šildo patinėliai, o naktį patinėlį pakeičia patelės. Gamtoje nimfos peri oloje, urve ar kitoje uždaroje patalpoje. Tad jei Jūsų nimfa ruošiasi perėti, į narvą įdėkite specialiai tam skirtą dėžutę. Geriausia, kad dėžutė būtų medinė. Perėjimo laikotarpiu palikite paukščius ramybėje. Nesmalsaukite, nes perinčios nimfos yra itin jautrios ir dėl bet kokių trukdžių jos pačios gali suskaldyt savo kiaušinius. Gimę jaunikliai po 8 dienų įgauna bruožus būdingus nimfoms. O po 5 savaičių jaunikliai jau išmoksta skraidyti. Kūno dydžiu jie panašūs į tėvus, palieka lizdą ir jau gali pradėti gyventi savarankiškai.  
Auklėjimas.Nimfą galite tiek prisijaukinti, jog paukštis ims lesti iš Jūsų rankos, tačiau kad paukštis taip elgtųsi, Jums teks ilgokai padirbėti. Pirma taisyklė – visuomet elkitės ramiai. Lesalą paberkite ant ilgos plokščios lentutės galo, o už kito galo lazdą laikykite rankoje. Šią procedūrą kartokite kiekvieną dieną lazdos galą su lesalu po truputėlį artindami link savęs. Galiausiai kai paukštis įgis pasitikėjimą, lazdą jau galite pakeisti ranka, o dar vėliau jau lesinti ir iš delno. Kol paukštis išdrįs nutūpti Jums ant piršto, vidutiniškai gali užtrukti 2-3 savaites. Savaime suprantama, šios proceso venkite jei paukštuką įsigijote visai neseniai. Pirmiausia leiskite paukščiui apsiprasti Jūsų namuose.
Jei nimfą pirksite vildamiesi, jog ją išmokysite atkartoti ištisus sakinius – Jūs klystate. Nuosekliai mokant nimfą galima išmokyti pasakyti kelis žodžius, daugiausia trumpą sakinį ar sušvilpauti kokią melodiją. Tačiau iš esmės šis paukštis nėra puikus kalbėtojas. Patinėliai kiek geresni imitatoriai už pateles. Tiesa, nors nimfa mažai garsus skleidžiantis paukštis, tačiau labai aiškiai sugebantis išreikšti savo emocijas. Jas nesunkiai nuspėsite iš ant viršugalvio esančio kuodo padėties. Jei nimfa tupi nuleistu galvos kuodu – papūga atsipalaidavus, o jei pakeltu – ji suklusus, akyli. Jei nuleidžia kuodą žemiau nei įprastai, tai reiškia, jog Jūsų paukštis pyksta, jis yra agresyvus. Pasipiktinimą galite atpažinti ir iš šiek tiek pakeltų sparnų bei nedaug praverto snapo. Na, o jei nimfa ypač aukštai iškelia savo kuodą, žinokite, jog papūga daro įspūdį. 
Ligos. Jei paukščiu gerai rūpinamasi, o ypač jei kreipiamas atidus dėmesys į švarą, tuomet nimfos suserga itin retai. Žinoma, išskyrus sužeidimus. Jei pastebėjote, kad Jūsų nimfa lesa mažiau nei įprastai, ji silpna, nuvargusi, mieguista, su pasišiaušusiom plunksnom styro kampe arba jei išmatos minkštos ir pakeitusios spalvą – ženklas, kad Jūsų paukštukas greičiausiai serga. Viena dažniausiai pasitaikančių ligų – peršalimas. Paukštis gali peršalti esant nuolatiniam skersvėjui, staigiems temperatūrų pokyčiams ar girdant bei maudant pernelyg šaltame vandenyje. Ši liga pasireiškia iš paukščio čiaudėjimo bei skystų išskyrų bėgančių iš snapo skylučių. Tokiu atveju labai naudingas papildomas šildymas, nors ir paprastos stalinės lempos. Paukščio tupėjimo vietą reiktų sušildyti iki 30-33°C.
Virškinimo sutrikimai. Virškinimo sutrikimai atsiranda dėl prastos lesalo kokybės. Paukštis viduriuoja, neskraido, o tupi ant narvo dugno. Šildoma lempa šiuo atveju taip pat labai padeda. Galite duoti ramunėlių arbatos. Dėl tolesnio  gydymo būtina konsultuotis su specialistu.  
Sužeidimai. Susižeisti paukštis gali įvairiai, todėl ir gydymas gali būti skirtingas. Pavyzdžiui, jei nimfa su nagučiais užkimba už kokios medžiagos ir negali išsivaduoti, stengdamasi ištraukti koją, ji gali šią išsarinti. Tokiu atveju koją reiktų įtvirtinti dviem savaitėms. Na, o kraujuojančias žaizdas galima gydyti užbėrus antibiotinę žaizdų pudrą bei užrišus bintą. Suteikus pirmą pagalbą bet kokiu atveju kreipkitės į veterinarą. Juolab, kad paukštis su snapu bintą labai greitai gali nisidraskyti.
Plunksnų metimas. Plunksnų metimas – tai ne jokia liga, tačiau šiuo laikotarpiu paukščio organizmas yra labai nusilpęs, todėl būtina papildomai duoti vitaminų bei mineralų. Plunksnų metimas pirmą kartą įvyksta paukščiui sulaukus 3-4 mėnesių arba po perėjimo laikotarpio. Nenustebkite ir neišsigąskite, kuomet paukštis meta plunksnas – šis procesas būtinas ir labai svarbus jo organizmui.

Rodyk draugams

katės ir Šunys

            katės

Šiek tiek istorijos. Rusų mėlynosios katės kilmė nėra visiškai žinoma. Ji turi net kelis pavadinimus. Pavyzdžiui - Rusiška katė, Mėlynoji katė, Archangelsko katė, net Ispaniška katė. Tačiau manoma, kad tikroji šios katės tėvynė yra Rusija. Senoji rusų legenda byloja, kad drauge su šia kate į namus ateina ir laimė. XVII šimtmety iš Archangelsko uosto šią katę jūreiviai pervežė į Didžiąją Britaniją Elžbietai I-ąjai. Taip ši katė-aristokratė pateko į europietiškus rūmus. Anglų tarpe šios katės tapo labai populiarios ir buvo veisiamos. Šiandien daugiausia šios veislės kačių auginama būtent Didžiojoje Britanijoje.

Išvaizda.

Kūno dalis Savybės
Kūnas Vidutinio dydžio, ilgas, raumeningas, bet elegantiškas. Kūnas lankstus, judesiai gracingi.
Galva Kaukolė plokščia, žandikauliai siauri. Profilis tiesus: kakta tiesi, nosis tiesi. Tvirtas smakras. Smakras ir nosis sudaro vertikalią liniją. Ilgas, lieknas kaklas.
Ausys Didelės, smailėjančios, palei galvą plačios. Ausies kaušelis labai plonas. Trumpi ir reti plaukai ausies viduje, per kuriuos matosi oda.
Nosis Tiesi, vidutinio ilgumo.
Nosies galiukas Tamsiai pilkas, pelenų spalvos.
Akys Apvalios, didelės, ryškios, migdolo formos ir nutolusios viena nuo kitos. Akių spalva: šviesiai žalia (gali formuotis tik antraisiais gyvenimo metais)
Kojos Ilgos ir elegantiškos. Užpakalinės kojos ilgesnės nei priekinės
Letenėlės Mažos ir ovalios
Uodega Ilga, smailėjanti
Kailis Dvigubas, nes yra pagrindinis plaukas ir poplaukis, kurie yra beveik vienodo ilgio, trumpas, labai minkštas, švelnus, pliušo faktūros (dryžių pėdsakai arba balti kailio plaukai laikomi trūkumais)
Spalva Melsvai pilka su sidabriniu blizgesiu.

Temperamentas. Rusų mėlynoji katė pasižymi net tik puikiu kailiu, bet ir išskirtinu charakteriu. Iš vienos pusės ši katė yra švelni, jautri, taikaus būdo, prieraiši, „santūri“, lengvai prisitaikanti prie buto sąlygų, mėgstanti komfortą bei ramybę, todėl ištisą dieną gali pragulėti šiltoje vietoje nepasijudindama. Tačiau antroji šios katės charakterio pusė – tai padykęs, linksmas, žaismingas, labai judrus, nenustygstantis vietoje, imlus įspūdžiams gyvūnas. Kai kurios mėlynosios katės mielai žaidžia net iki pat senatvės. Šios skirtingos charakterio savybės gali varijuoti. Nenustebkite, jei mėlynoji katė ką tik ramiai gulėjusi staiga pašoks ir ims dūkti – tai vienas iš šios katės ypatybių. Tačiau didesnę laiko dalį rusų mėlynoji katė būna rami.

Idomu tai, jog ši katė nepakenčia triukšmo. Ji vengia svečių ir nemėgsta mažų vaikų, nes jie sukelia daugiausia triukšmo. Tad atėjusius svečius (ypač jei jie yra vaikai) įspėkite, kad jie Jūsų katės neglostytų, o tuo labiau neimtų ant rankų. Na, o jei jau visdėlto taip nutiko – nesibaiminkite. Jūsų išdidžioji aristokratė niekada nebandys išsilaisvinti drėksdama, šnypšdama arba kąsdama. Tačiau kad liko nesužavėta tokiu elgesiu, sugebės išreikšti savo nepasitenkinimą taip, jog Jūs tikrai pastebėsite. Pagaliau ši katė puikiai jaučia, kada laikas žaisti, o kada meilikauti.

Tačiau savo šeimos rate ši katė yra labai meili bei draugiška. Jei ji Jus išsirinks šeimininku, tuomet savo gyvenimo negalėsite įsivaizduoti be šios švelnios bei ištikimos būtybės. Jei rusų mėlynoji jausis mylima, ji Jums paklus ir taps tikru draugu. Tačiau įskaudinus šią katę, ji praras Jumis pasitikėjimą ir nusivils amžinai.

Rusų mėlynoji katė yra idealus draugas namuose dirbantiems asmenims, nes jos nereiklus būdas puikiai tinka šiandieniniai kasdienybei. Tačiau jei šeimininkas dirba ištisą dieną, patartina laikyti du kačiukus. Šis gyvūnas lengvai prisitaiko prie gyvenimo sąlygų bute. Rusų mėlynoji yra labai švari katė, todėl paprastas namų „švaros taisykles“ galima jas greitai išmokyti. Šios katės maudyti nereikia, nebent būtinu atveju.

Jūsų augintinė gali lengvai priprasti prie gyvenimo ritmo, kaip pvz. miegojimo ir prabudimo, laiko pusryčiauti. Todėl nepykite, jei ši katė savaitgalį įprastu laiku jau lauks savųjų pusryčių.

Šios katės paprastai gražiai sutaria su kitomis katėmis ir šunimis, tačiau bendrauja nedaug.

Rusų mėlynoji katė turi malonų, tylų ir švelnų balsą, tačiau ji miaukia retai. Net rujojančios katės paprastai nekelia didelio triukšmo.

Mityba. Rusų mėlynoji katė mitybos atžvilgiu niekuo neišsiskiria iš kitų kačių. Tačiau atminkite, jog katės yra labai išrankios. Ėdalą, kurį noriai ėda viena katė, kita prie jo gali nė neprisiliesti. Parduotuvėse „Kika“ Jūs galite pasirinkti „Royal Canin“, „Jazzy“, „Mano katė“, „Nature’s Protection“ ėdalą katėms. Jums reikia tik atrinkti, kuris ėdalas Jūsų katei yra labiausiai mėgstamas. Savo augintinei paruoškite du dubenėlius: vieną dubenėlį skirkite sausam ėdalui, kitą - skardinėse paruoštam ėdalui. Dubenėlio forma bei spalva - skonio reikalas. Šviežiam vandeniui reikia atskiro trečio indelio. Katei paėdus ypač gerai nuvalykite grindis aplink dubenėlį, kuriame buvo įdėtas ėdalas iš skardinės. Katėms ėdalas dažnai krenta iš nasrų, todėl ant nenuvalytų grindų nukritęs ir vėliau suėstas maistas gali pakenkti katės sveikatai.

Atsargiai su vitaminų preparatais! Jų perdozavimas rusų mėlynajai katei gali pakenkti.

Jaunikliai. Mėlynosios katės yra puikios motinos griežtai auginančios savo mažylius. Ši katė gali susilaukti nuo 3 iki 6 kačiukų. Rusų mėlynieji kačiukai yra pasakiškai gražūs. Jie labai mėgsta žaisti, susižavėję bėgioja ir laipioja be galo vikriai, yra smalsūs. Tarp mažylių dažnai būna tikrų „mamos vaikelių“. Dažniausiai jais būna patinėliai.

 Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jauniklių švara rūpinasi jų motina. Ji masažuoja jauniklių pilvukus ir išlaižo išskyras. Tokiu būdu guolis lieka švarus. Kai kačiukai sulaukia 4 savaičių ir pradeda valgyti kietą maistą, jie jau patys privalo rūpintis tuštinimusi bei šlapinimusi. Tik labai retais atvejais mažyliai pridaro savo guolyje. Neužilgo katė ima pratinti savo mažylius prie kačių tualeto. Tualetą pastatykite ramioje vietoje. Kadangi mažas kačiukas valgo dažniau, tualetas nuo ėdalo dubenėlio neturėtų būti labai nutolęs. Jei mažylis tualeto visiškai nepripažins, gali būti, jog tualetui parinkote blogą vietą. Pabandykite perdėti jį į kitą vietą.

Priežiūra. Jei norite įsigyti rusų mėlynąją katę, atminkite, jog šiuo gyvūnėliu reikės rūpintis ilgą laiką, nes šios katės gyvenimo trukmė net 18 – 20 metų. Tad prieš įsigijant šį augintinį išsitirkite, ar joks šeimos narys neturi alergijos katėms. Kadangi tai yra naminis gyvūnas, kuris kiek apribos Jūsų laisvę, todėl apmąstykite ar visada atsiras žmogus galėsiantis pasirūpinti Jūsų augintiniu, kuomet Jūs nebūsite namuose? (atostogos, liga). Jei apsisprendėte įsigyti šį mielą padarėlį, būtina prieš tai nusipirkti tam tikrų reikmenų, kad rusų mėlynoji puikiai jaustųsi. Pirmiausia, ką reikėtų isigyti: 

  • Ėdalo katėms
  • 2 dubenėlius ėdalui ir 1 vandeniui
  •  Kačių tualetą su pakratu katėms bei semtuvėliu. Tualetą padėkite ramioje vietoje. Atminkite, jog kol katė tualete, neleiskite jos trukdyti vaikams, šunims ar draugams. Kraikas būtinas kačių tualetui. Ypač rekomenduotinas silikoninis kraikas katėms. Šis kraikas tuoj pat neutralizuoja nemalonų kvapą, nes skystis yra „užrakinamas“ granulėj ir jis negaruoja.
  • Transporterį. Transporteris - tai nešiojamas krepšys, skirtas gabenti katę iš vienos vietos į kitą. Transporteris ypač patogus kraustantis, vykstant pas veterinarą ar važiuojant atostogauti drauge su savo augintiniu. Trumpai kelionei patartina naudoti nedidelį transporterį, nes jį Jums bus patogiau nešti, o katė bus mažiau kratoma. Norint įveikti ilgesnius atstumus prasmingiau pasiimti didesnį krepšį, kuriame būtų tualetas, vieta ėdalui bei pakaktų vietos katei atsigulti.
  •  Laipynę. Rusų mėlynoji labai mėgsta laipioti, todėl laipyne Jūsų katytė tikrai apsidžiaugs. Laipynejė esančiomis lentynėlėmis bei gultais katė galės smagiai laipioti, o nuvargus ir užsnūsti. Be to laipynės būna su draskylėmis, kur katė galės pagaląsti savo nagučius ir tokiu būdu Jūsų baldai bei tapetai bus apsaugoti. Laipynių yra labai įvairių: jos skiriasi savo dydžiu, spalva, modeliu bei kokybe ir atitinkamai kaina. Suprantama, kad kuo aukštesnė laipynė, tuo mėlynajai katei bus įdomiau. Jei neturite galimybės įsigyti laipynę, o Jūsų katė galanda nagučius, yra prasminga įsigyti draskyklės kilimėlį, kurį galima pritvirtinti prie tos vietos, kur katė dažniausiai galanda savo nagus.
  • Žirklutes. Jei Jūsų katytė ypač daug draskosi, galite jai pakirpti nagučius su specialiai tam skirtomis žirklutėmis.
  • Minkštą šepetį. Rusų mėlynoji katė pasižymi gracija bei elegancija. Iš visų jos judesių matyti, kad ši katė yra karališkos kilmės. Kas kartą yra glostęs mėlynąją katę, tas pajutęs kailio ypatingą minkštumą ir švelnumą, ko neįmanoma supainioti su kitos veislės kate. Kadangi ši katė yra trumpaplaukė, jos pliušinio kailiuko priežiūra yra paprasta. Kailį reikia pašukuoti minkštu šepečiu reguliariai, bet gana retai. Per dažnas šukavimas gali sugadinti švelnųjį poplaukį. Jei katė nesišeria, nenaudokite guminio šepečio, kas taip pat gali pakenkti ar net išpešti minkštą poplaukį.
  • Žaislai. Žaislai – tai tikras džiaugsmas rusų mėlynąjai katei. Mėgstamiausias žaislas yra tas, kuris atitinka pelę, jos dydį bei svorį. O dar geriau, jei žaislas juda, nes tada katė jį medžios. Dideli žaislai gali greičiau pabosti, tačiau mažiukas stalo teniso kamuoliukas, suglamžytas ir susuktas į kamuoliuką popierius, vilnoniai siūlai, špagatas – tai tinkami žaislai šiai katei.

    Žaislai iš plunksnų yra itin mėgiami. Su šluotele iš plunksnų ar plunksnų vėduokle galima net ir ypatingai tingią katę prabudinti iš „sąstingio“.

Auklėjimas. Rusų mėlynoji katė bjaurisi barniais. Su ja yra nesunku „susitarti“. O tai reiškia, jog šią katę lengva auklėti. Suprantama, jog geriausia pradėti auklėti kačiuką, kol jis dar mažas. Sudavimas ranka ar laikraščiu mėlynajai katei yra visiškas tabu. Tokiu elgesiu Jūs įžeisite jos savigarbą, išdidumą ir visam laikui prarasite pasitikėjimą. Jei katė daro tai, kas jai neleidžiama, pavyzdžiui kramsnoja Jūsų gėles, lipa užuolaidomis ar kitaip išdykauja, tuomet veiksminga auklėjimo priemonė yra vandens ****oletas arba vandens purkštukas gėlėms. Prisiminkite, kaip katės nemėgsta vandens! Vanduo gyvūnui nesukels jokio skausmo, tačiau tai katė susies su nemalonia patirtimi. O jei Jūs norite savo katyte sulaikyti nuo išdaigos per atstumą, tuomet tiesiog įspėkite garsiu ir aiškiai ištartu “Ne!”.

Rusų mėlynoji labai lengvai pripranta prie pavadėlio. Pavadėlis turi būti su petnešom (jokiu būdu ne su antkakliu!), kuris pritaikomas kiekvienam katės dydžiui. Petnešos turi būti nei per daug suveržtos, nei per laisvos. Pirmiausia šį pavadėlį uždėkite namuose ir kurį laiką nenuimkite, kad gyvūlėlis prie jo priprastų. Tik vėliau eikite į lauką. Įdomu tai, jog šias kates galima išmokyti net nesudėtingų triukų, kaip pvz. tarnauti, atnešti žaislą ar jį net pagauti ore (rusų mėlynoji katė galį į viršų iššokti iki metro aukščio!). Tačiau šiuos „cirko numerius“ šis gyvūnėlis rodys tik šeimos rate, nes kaip jau minėta, ji vengia nepažįstamų žmonių.

Svarbu žinoti, jog agresija, baikštumas arba visiška nešvara rusų mėlynajai katei gali turėti neigiamų pasekmių.

Kačių augintojai Lietuvoje vis dažniau kastruoja/sterilizuoja savo numylėtinius, ir tai džiugina. Katės – ypač vislus gyvūnas. Lytiškai jos subręsta pirmaisiais gyvenimo metais ir jau gali atsivesti pirmuosius jauniklius. Vienoje vadoje katės gali susilaukti nuo trijų iki aštuonių kačiukų. Šis gyvūnas veda kačiukus 3-4 kartus metuose. Be to šis procesas gali trukti iki pat katės senatvės. Žmogus laikantis namuose katę, dažnai neapsiima priglausti jauniklių ir tiesiog paleidžia juos „likimo valiai“. Tad nenuostabu, kodėl parkuose, kiemuose ir skveruose tiek daug beglobių ir valkataujančių katinų, kurie savo ruožtu taipogi poruojasi ir dauginasi. Šiuo atveju kastracija/sterilizacija – puikus sprendimas norint išvengti ar bent pristabdyti sparčią laukinių kačių populiaciją.

Kodėl reikėtų kastruoti namuose gyvenančias kates?

Į šį klausimą atsakyti nesunku. Kačių kastracija/sterilizacija yra naudinga tiek šeimininkui, tiek pačiam gyvūnui. Nesterilizuotos katės ankstyvą pavasarį darosi neramios. Jų elgesys labai pasikeičia: jos nuolat garsiai kniaukia, raičiojasi žeme, tampa dirglios, dažniau šlapinasi ir tokiu būdu ieško patino, kurie „prišaukti“ Jūsų katės taip pat garsiai kniaukia neduodami Jums ramybės bei žymėdami teritoriją. Patinai šiuo laikotarpiu stengiasi pabėgti iš namų, o pabėgę gali negrįžti savaitėmis. Pabėgę patinai veliasi į pjautynes bei kovoja su laukiniais katinais dėl teritorijos ir patelių, todėl dažnai namo grįžta sužeisti, purvini, alkani, išsekę ir namuose gali pernešti parazitus, infekciją ar ligas. Jei patinui nepavyksta ištrūkti iš namų, tuomet Jūsų gyvenamoji vieta taps ta teritorija, kurią katinas ims žymėti šlapimu. O šiuo periodu katino šlapimas įgauna ypač smarkų dvoką. Iškastravus katiną, jis nustoja žymėti teritoriją, todėl Jūsų namuose išnyks nemalonus kvapas. Katinui nebeliks poreikio ieškotis patelės ir poruotis, todėl Jūsų augintinis nebėgs iš namų, nebus agresyvus ir todėl patirs mažiau traumų. Sterilizuota katė tampa ramesnė, ji nebejaus poreikio poruotis ir nesusilauks palikuonių. Įdomu tai, kad kastruoti katinai bei sterilizuotos katės gyvena ilgiau ir yra sveikesni. Ši operacija sumažina įvairių susirgimų galimybes, kuriomis dažnai serga nekastruoti gyvūnai, kaip pvz. gimdos, prostatos, kiaušidžių, sėklidžių uždegimas ar vėžys, bei kitos. Taigi, svarbu suvokti, jog kastracija ir sterilizacija pagerins Jūsų augintinio gyvenimo kokybę, o Jums atneš į namus ramybę.

Kuo skiriasi kastracija nuo sterilizacijos?

Kastracija atliekama patinams pašalinant sėklides, o sterilizacija atliekama patelėms, pašalinant kiaušides ir gimdą. Sterilizacija yra kiek sudėtingesnė operacija nei kastracija, nes reikia prapjauti pilvą. Tačiau baimintis nėra ko. Atliekant šias operacijas yra naudojama narkozė, todėl Jūsų augintinis nieko nejaus ir jam neskaudės. Didelis privalumas tai, jog pasibaigus narkozei Jūs savo numylėtinį iš karto galėsite vežtis namo.

Kada geriausia operuoti?

Jei neplanuojate gyvūno veisti, visuomet patariama atlikti šią operaciją kačiukui esant jaunam. Katės lytiškai subręsta kur kas anksčiau, nei daugelis žmonių mano. Jiems sunku patikėti, kad dar maži, pilnai nesuaugę kačiukai jau patys gali tapti tėvais. Kačių augintojai tiki, kad katę reikia sterilizuoti prasidėjus pirmajai rujai. Tačiau ši nuomonė yra klaidinga. Katės lytiškai subręsta penkių-šešių mėnesių amžiaus, katinai kiek vėliau. Paprastai pirmasis lytinis potraukis yra sunkiai pastebimas, todėl Jūsų katytė šiame amžiuje jau gali namo grįžti nėščia, o katinas gali bandyti bėgti iš namų. Tad norint išvengti tokių nemalonumų, kates patartina sterilizuoti, o katinus kastruoti dar prieš lytinį subrendimą, t.y. anksčiausiai nuo 6 savaičių ir vėlesniame amžiuje. Suprantama, jog ne vienas žmogus pagalvoja apie tai, ar dora tokį jauną ir mažiuką kačiuką operuoti. Tačiau šios mintys Jūsų kamuoti neturėtų, nes jauniklį iškastravus, mažylis nieko nepraras, kadangi paprasčiausiai jis nebus išgyvenęs to „neramiojo laikotarpio“.

Jei įsigijote jau suaugusį gyvūną – ne bėda. Ir vyresnio amžiaus gyvūnus kastruoti galima. Taipogi galima sterilizuoti kates jau turėjusias jauniklius.

Svarbu žinoti, kad katėms ne bet kuriuo laiku leidžiama atlikti sterilizaciją. Visiškai tam netinkamas metas yra rujos laikotarpis. Tačiau iškart pasibaigus rujai, kates sterilizuoti galima.

Pranašumai ir trūkumai operuojant kačiukus. Nors katės ir katinai lytiškai subręsta gana anksti ir jau gali turėti palikuonių, tačiau jie patys dar nėra pilnai suaugę. Tai reiškia, jog kačiuko lytiniai organai, lyginant su suaugusiu katinu yra mažesni ir todėl operacija yra kiek sunkesnė ir sudėtingesnė. Tačiau ir čia galima įžvelgti teigiamą pusę. Mažesniam kūneliui reikia mažesnio kiekio narkozės, ką gyvūnas lengviau pakels. Tad po operacijos kačiukas greitai atsigauna ir vėl būna žvalus.

Kaip kastracija/sterilizacija įtakoja gyvūno elgesį?

Jei gyvūnas kastruojamas vėlesniame amžiuje, tuomet, kaip jau minėta, išnyksta lytinis potraukis ir gyvūnas tampa ramesnis, meilesnis, draugiškesnis. Gyvūną iškastravus prieš lytinį brendimą jo elgesys visiškai nepasikeis. Jis pasiliks tiek pat meilus ir žaismingas, koks ir buvo. Jis nenutols nuo namų toliau, nei tai darė iki šiol ir bendraus su kitomis katėmis lygiai taip pat, kaip tai darė ankščiau. Taigi, atlikus katėms šią operaciją, šie gyvūnai visą gyvenimą išliks taikūs ir malonūs.

Kokie šalutiniai poveikiai po kastracijos/sterilizacijos?

Daugelis žmonių skundžiasi, jog atlikus operaciją, jų augintinis nutuko. Kaip žinia, po operacijos išnykus lytiniam potraukiui šie gyvūnai neieško poros, nekovoja dėl teritorijos, jie tampa ramesni ir todėl jų apetitas pagerėja. Pagerėjus apetitui, katė valgo daugiau, o šeimininkas šeria gausiau. Štai čia ir slypi pagrindinė priežastis, kodėl katės po sterilizacijos/kastracijos nutunka. Katėms gausiau valgant labai svarbu ėdalą normuoti, kad neperšertumėte savo augintinio. Pagaliau to visiškai galima išvengti kontroliuojant pašaro kiekį arba parenkant specialias kastruotiems gyvūnams skirtas dietas. Esant tokiai situacijai patartina įsigyti veterinarinį ėdalą katėms, skirtą specialiai antsvorio mažinimui. Šis pašaras labai mažos energijos, todėl galite būti tikri, kad Jūsų katei padės numesti svorio.

Specialus „Royal Canin“ veterinarinis ėdalas, skirtas sterilizuotoms katėms ir kastruotiems katinams. Šis ėdalas mažina struvitinių akmenų kaupimąsi ir šlapimo rūgštinę terpę. Magnis greitina šių akmenų susidarymą, todėl ėdalo sudėtyje yra sumažintas magnio kiekis

Kartais pasitaiko, jog po sterilizacijos arba kastracijos susidaro šlapimo pūslės struvitiniai akmenys. Specialus „Royal Canin“ veterinarinis ėdalas, skirtas sterilizuotoms katėms ir kastruotiems katinams mažina struvitinių akmenų kaupimąsi ir šlapimo rūgštinę terpę.  Šis veterinarų patikrintas ėdalas gydys Jūsų augintinį ir tuo pačiu suteiks sotumo jausmą.

 

 

Šiek tiek istorijos.

Yra žinoma, jog actekai jau prieš daugelį šimtmečių laikė namuose beplaukes kates, panašias į šiandieninius sfinksus. Modernioji veislė ėmė vystytis po 1966m, kuri buvo išveista Kanadoje. Istorija pasakoja, kad septinto dešimtemčio pabaigoje Toronto (Kanada) miesto gatvėje rasti keli valkataujantys beplaukiai kačiukai. Jais buvo susidomėta ir jų veisimas susilaukė didelio pasisekimo. Ši rasė gavo Sfinkso vardą. Sfinksų rasės standartas buvo pripažintas 1997m, todėl ši veislė yra dar visai nauja.

Norint išlaikyit pirminį standartą, sfinksai mišrinami su naminėmis katėmis arba devonreksais, kurių tipas labai panašus į sfinksų. Taip išvengiama įvaisos.

Išvaizda.

Sfinksų išvaizda daugeliui žmonių sukelia šypsnį veide. Juk tai tikriausiai vienintelė beplaukių kačių veislė pasaulyje! Tačiau šios katės toli gražu atitinka ne kiekvieno žmogaus skonį. Įdomu tai, jog šia nepaprasta sfinksų išvaizda žmonės arba žavisi arba atstumia, tačiau abejingų jai nėra.Vis dėlto šios katės susilaukia vis daugiau žmonių simpatijų ir šiuo metu sfinksų veislė sparčiai populiarėja tarp selekcininkų bei kačių mylėtojų. O žmonėms, kurie yra alergiški katės plaukui, šis beplaukis sfinksas - tai tikra dievo dovana.

Kūnas.

Sfinkso veislės katės kūnas yra vidutinio ilgumo, jis tvirtas ir raumeningas, tačiau grakštus ir gracingas. Krūtinė apvali, nugara tiesi, apvalus, ne per didelis pilvas.

Dažnai žmonės klysta teigdami, jog sfinksas turi aukštesnę kūno temperatūrą nei kitos katės. Taip atrodo tik todėl, jog ši katė neturi kailio ir liečiamasi prie nuogos odos. Prisilietus yra jaučiama daugmaž tikra vidinė kūno temperatūra.

Kailis.

Sfinksai iš visų kačių veislių skiriasi tuo, jog jų kūnas yra beplaukis. Tik vietomis labai trumpi, maždaug 2mm. ilgio plaukeliai matomi ant skruostų, kojų, pėdučių ir uodegos. Sfinkso oda yra labai elastinga ir raukšlėta. Raukšlių daugiausia galima pastebėti ant galvos tarp ausų, ties mentimis, kaklo, kojų ir pilvo sritye. Ypač raukšlėta oda būna sfinksų jauniklių.

Spalva.

Šiandien sfinkso kates imta veisti visomis įmanomomis spalvomis bei jų deriniais, todėl odos spalva gali būti įvairi: tiek vienspalvė šviesi arba tamsi, tiek marga bei plėmuota. Ypač baltos spalvos deriniai yra vertinami.

Galva. Sfinkso kačių galvos forma yra vidutinio didumo, kiek pailga, su gerai išvystytais skruostikauliais ir antakiais. Kakta plokščia su daug vertikalių raukšlių tarp ausų. Nosis tiesi, vidutinio ilgumo, nosies galiukas gali turėti dėmelę, kuri sava spalva dera prie kūno spalvos. Smakras stiprus ir tvirtas.

Ausys. Lyginant su kitomis katėmis, sfinkso ausys yra ypač didelės. Ties pagrindu plačios, kylant aukštyn jos siaurėja ir užsibaigia apvalainais galiukais. Atstumas tarp ausų nėra didelis. Įspūdingosios sfinkso ausys dažnai yra lyginamos su šikšnosparnio ausimis.

Akys. Sfinksai turi dideles, įžambias, citrinos pavidalo akis, kurių išoriniai kampučiai nukreipti į ausis. Akys gali būti įvairių spalvų, tačiau akių spalva privalo derėti su kūno odos spalva.

Kojos ir letenėlės.

Lyginant su kūnu, kojos yra vidutinio ilgumo, tvirtos. Tarp priekinių kojų nemažas tarpas; užpakalinės kojos kiek ilgesnės nei priekinės. Sfinksai turi dideles letenas su storomis pėdutėmis. Pėdutės yra gracingos, ovalios, su ilgais ir aiškiai matomais pirštais. Pagalvėlės yra storesnės nei pas kitas kates, kas sfinksams suteikia galimybę lengviau vaikščioti. Minkštoji pėdučių dalis turi derėti su katės kūno spalva.

Uodega.

Sfinksų uodega yra ilga, siaura ir tiesi. Ties pagrindu platesnė, į galą smailėjanti.

Defektai. Sfinkso veislės katė neturėtų būti maža, liesa ir menkutė, smulkių kaulų. Patinas turėtų būti žymiai didesnis už patelę. Defektu laikoma jei sfinkso profilis yra tiesus, galva siaura, ant galvos nėra raukšlių. Bet koks žymus plaukų kiekis, ypač jei tai yra banguoti plaukai, taip pat laikoma sfinkso defektu.

Charakteris. Nors sfinksų išvaizda gali atrodyti agresyvi, tačiau iš tiesų tai be galo mielas naminis gyvūnas. Sfinksas nėra tik paprasta beplaukė katė. Kaip įspūdinga šios katės išvaizda, taip ir ypatingas charakteris nurodo tipinius šios veislės požymius, nepanašius į jokios kitos kačių veislės. Sfinksų mylėtojai teigia, jog sfinksas elgiasi taip, tarsi jis pats savęs nelaikytų kate. Šis gyvūnas yra labai paklusnus, ištikimas, meilus, protingas, švelnus, draugiškas, labai greitai prisirišantis prie šeimininko ir kitų šeimos narių, o svarbiausia – nebijantis šunų ir kitų gyvūnų. Sfinksai be galo mėgsta bendrauti, būtent todėl jie puikiai sutaria tiek su suaugusiais bei vaikais, tiek su šunimis ir kitų veislių katėmis. Todėl įsisgijus sfinkso veislės katę jokiu būdu nepalikite jos vienatvei. Šiam gyvūnui reikia ypač daug meilės ir dėmesio, todėl palikta viena ši katė labai kankinasi ir netgi gali nugaišti. Šios katės gal būti ramios, tačiau judraus gyvenimo būdo jos taip pat nevengia, todėl sfinksai mielai žaidžia, bėgioja, laipioja. Norint apibūdinti sfinkso charakterį kartą buvo pasakyta, jog ši veislė – tai mišinys iš katės, šuns, beždžionės ir vaiko. Šuns – nes sfinksas šeimininkui išlieka ištikimas, beždžionėlės – nes ši katės mėgsta žaisti ir laipioti, vaiko – nes šiai veislei reikia ypač daug dėmesio, bendravimo ir atidos.

Priežiūra.

Sfinksų veislės katės yra prijaukinamos esant įvairioms gyvenimo sąlygoms. Bet nepamirškite, kad tai yra tipinis naminis gyvūnas, todėl jį būtina laikyti namuose. Lauke šios katės negyvena.

Sfinksai nereikalauja kruopščios priežiūros, tačiau kaip ir kiekvienam gyvūnui, šiai katei higiena taip pat turi būti palaikoma:

  • Kai kurie žmonės susidaro klaidingą nuomonę galvodami, jog beplaukę katę nereikia maudyti. Tai netiesa. Nesant kailiui, plaukai nesugeria iš odos išsiskiriančių riebalų. Taigi, sfinkso oda prakaituoja kaip ir žmogaus, todėl gyvūno nemaudant oda susiriebaluos ir Jūsų katė ims dvokti. Sfinksas, vėlgi priešingai nei kitos katės, vandens nebijo, jie noriai maudosi, todėl maudynės problemų sukelti neturėtų. Sfinksą prauskite tiktai ypač švelniu šampūnu. Galite parinkti vaikišką šampūną arba specialų šampūną katėms su lecitinu ar kviečių aliejumi. Maudant sfinksą visuomet atkreipkite dėmesį į tai, kad gyvūnas neperšaltų. Na, o jei vanduo pateko į katės ausis, jį nusausinkite vatos tamponais. Maudyti rekomenduojama du kartu per mėnesį. Sfinkso oda yra labai elastinga, todėl jos nereikia tepti aliejais ar kremais, nes gali užsikimšti poros. 
  • Sfinksai kitaip nei kitos katės neturi blakstienų, tad joms į akis lengvai gali patekti dulkių ar kitų nešvarumų. Būtent todėl sfinkso akyse yra gausu ašarų, kurios nešvarumus pašalina akies kampučiuose. Tad akies kampučius laikas nuo laiko pavalykite. Jei akių išskyros yra rudos ar rausvos spalvos, tuomet baimintis nėra ko. Tačiau jei jos įgauna žalsvą, gelsvą arba pieno baltumo spalvą, tuomet turėtumėte kreiptis į veterinarą, ypač jei išskyros yra itin šlapios arba jei ant snukučio susidaro „ašarų takeliai“. Ašarų likučius ir nešvarumus patartina pavalyti vatos tamponu, pamirkytu tirpale, skirtame specialiai valyti akims. 
  • Sfinksams reikia retkarčiais pakirpti nagučius. Tam tikslui būtina naudoti specialias žirklutes. Jokiu būdu nenaudokite paprastų žirklių, kad nepažeistumėte kraujagyslių ar neiįkirptumėte į jautrią vietą. Šia procedūra geriausia užsiimkite dieną, nes dienos šviesoje Jūs puikiai pamatysite permatomą nejautrią nago dalį, kurią kirpti galima. Tuo tarpu nepermatomoje nago dalyje yra daug nervų ir šios nago dalies pažeisti nevalia. Jei netyčia įkirpote ir kraujas ėmė lašėti, svarbiausia neišsigąsti. Pridėję vatos gabalėlį prie skaudamos vietos palaukite, kol kraujas sukrešės. Žinoma, gyvūnas gali prarasti Jumis pasitikėjimą ir kitą kartą norint pakirpti nagus gali kilti problemų. Todėl jei abejojate, visada geriau kirpkite mažesnę nago dalį arba gyvūną nuvežkite pas veterinarą, kuris tiksliai žinos kaip tai atlikti. Kačių nagučiai auga labai greitai, todėl juos patartina pakirpti kas 7-10 dienų. 
  • Sfinkso ausies viduje kaupiasi geltonos spalvos siera, kuri ilgainiui gali pajuoduoti. Tai yra normalu, todėl veterinarų pagalbos neprireiks. Susikaupusią sierą ausyse pavalykite vatos tamponu. 
  • Kadangi sfinksai beplaukiai, jie turi intensyviau palaikyti reikiamą kūno temperatūrą nei kitos katės. Beplaukių kačių medžiagų apykaita yra didesnė, todėl nenustebkite, kad lyginant su kitomis katėmis sfinksai ėda kiek daugiau. Tačiau katės neperšerkite, nes viršsvoris gali turėti neigiamų pasekmių. Sfinksų veislės katės nėra išrankios maistui, todėl joms galite duoti įvairų ėdalą.

Gyvenant drauge su sfinksu linkime puikių akimirkų ir šilto bendravimo!

Daugelis žmonių myli kates, tačiau nenori jų laikyti namuose dėl suprantamos priežasties – kačių šlapimas turi labai nemalonų kvapą, kurio paprastas smėlis panaikinti nesugeba. Šią problemą puikiai gali išspręsti naujos rūšies silikoninis kraikas. Šis kraikas yra pagamintas iš silikono bei sudarytas iš daugelio mažų skaidrių granulių. Kiekviena granulė turi daugybę mažų skylučių, kuriose šlapimas sugeriamas ir tuojau pat „užrakinamas“. Tokiu būdu granulės neleidžia skysčiui garuoti ir blogas kvapas neutralizuojamas iš karto. Todėl šis kraikas yra antibakterinis. Tik kietas išmatas būtina iš kraiko pašalinti. Jas pašalinus, katės tualetas ir vėl bus švarus. Didelis privalumas tai, jog šio kraiko užtenka visam mėnesiui. Tad Jūsų katės tualetas ištisą mėnesį išliks gaivus ir švarus. Taigi, parduotuvėje KIKA įsigiję „Finko“ arba „Mano katė“ silikoninio kraiko Jūs įsitikinsite, jog jis yra greit sugeriantis, taupus bei efektyvus. Be to šis kraikas pritaikytas ir alergiškoms katėms.

Kaip naudoti silikoninį kraiką?

Šio kraiko naudojimo instrukcija labai paprasta. Pirmiausia, ką reikia padaryti, tai pripilti silikoninio kraiko į tuščią bei švarų tualetą. Kad tualetas išliktų švarus bei gaivus, pašalinkite kietas išmatas. Galiausiai sunaudotą kraiką išmeskite į biologinių atliekų konteinerį.

Svarbios nuorodos:

  • Vienas maišas kraiko užpildo kačių tualetą, kurio matmenys 30 x 40 cm. Esant didesniam ar mažesniam katės tualetui, atitinkamai naudokite daugiau ar mažiau kraiko.
  • Katės tualetas turėtų būti užpildytas ne mažiau kaip 3cm. aukščio. Jei tualetas yra naudojamas ypač dažnai, arba daugiau nei vienos katės, tuomet pripilkite kraiko iki 4cm. aukščio.
  • Jei tualetą naudoja daugiau nei viena katė, keiskite šį kraiką dažniau (esant dviem katėms, keiskite kraiką kas 15 dienų, 3 katėms – kas 10 dienų).
  • Katės tualetą patartina įtaisyti šiltoje bei sausoje vietoje
  • Kad Jūsų katytė greičiau priprastų prie naujojo kraiko, silikoninį kraiką pradžioje galima sumaišyti su ankstesniuoju kraiku
  • Daugelis kačių tualete turi „savąjį“ kampą, kurį dažniausiai naudoja. Todėl rekomenduojama kraiką pamaišyti, kad visos granulės būtų panaudotos pagal paskirtį
  • Panaudotos kraiko granulės patamsėja, tačiau tai nereiškia, kad sumažėja efektyvumas
  • Naudotas kraikas yra biologiškai perdirbamas, nes jis nėra nuodingas. Tad jį galima užkasti sode. Po kurio laiko granulės virsta dulkėmis (tik laikykitės mažiausiai 1m. atstumu nuo medžių ir augalų)

Pagrindiniai silikoninio kraiko privalumai:

  • Greitai sugeria šlapimą
  • Panaikina nemalonų kvapą
  • Paprasta naudoti
  • Nenuodingas
  • Antibakterinis
  • Nekenksmingas aplinkai
  • Taupus
  • Tinkantis alergiškoms katėms

Šunys

Svoris: 23-25kg.

Amžius: 12-14m.

Ūgis: 50-61cm.

Kilmės šalis: Balkanai/Indija

Kailis: baltas su juodomis (juodadėmis) arba rudomis dėmėmis (rudadėmis)

Anksčiau buvo: medžioklinis, karietų šuo

Šiandien: naminis šuo

Šiek tiek istorijos. Jau prieš 4000 metų senovės graikų frezose yra vaizduojami medžiokliniai šunys panašūs į dalmatinus. Nors šios veislės gimtine laikoma Dalmatija (dabartinė Kroatijos Respublika) esanti Adrijos jūros pakrantėje, tačiau yra teigiama, kad dalmatinai kilo iš Indijos. O vėliau Indijos pirkliai šiuos šunis nugabeno į antikinę Graikiją. Galiausiai šie šunys paplito ir po kitas šalis.

Prieš šimtmečius dalmatinas tarnaudavo žmogui: jis medžiodavo, ganydavo avis, gaudydavo graužikus. Vėlesniais laikais šis gyvūnas vaidindavo cirke. Kuomet dar nebuvo motorinių transporto priemonių, dalmatinas lydėdavo pašto bei didikų karietas. Jis bėgdavo šalia arkliais įkinkytų karietų, išbaidydavo žvėris atlaisvindamas ekipažui kelią, apsaugodavo nuo plėšikų ar perspėdavo apie pavojų. Šiandien dalmatino veislės šuo yra naminis gyvūnas.

Dalmatino elgsena. Iš prigimties šie šunys yra linksmi bei žaismingi. Jų būdas yra malonus: jie draugiški, nors patinai tarpusavy gali elgtis agresyviai. Jiems patinka, kai šeimininkas juos glosto. Klystate jei galvojate, kad dalmatinui reikia daug vietos. Jis puikiai tinka gyventi bute, nes mažai loja. Jei šis šuo daug keliauja su savo šeimininku, dalmatinui nebus svarbu, kokio dydžio yra patalpa, kurioje jis turės apsistoti. Dalmatinui svarbiausia, kad šeimininkas nuolat būtų šalia. Šeimininko artumo ypač reikia mažiems šuniukams.

Dalmatinas yra labai judrus naminis gyvūnas, todėl nuolat pririštas prie būdos Jūsų šuo nesijaus gerai. Jis kiekvieną dieną turi būti išvestas pasivaikščioti mažiausiai dvi valandas. Tad šį šunį reikia vedžioti 3-4 kartus per dieną. Dalmatinui labai patinka laisvam bėgioti bet kokiu oru, tad leiskite kiek įmanoma daugiau savo augintiniui palakstyti be pavadėlio. Tai labai svarbu! Šis šuo apsidžiaugs galėdamas laisvai lakstyti su kitais šunimis arba bėgti šalia šeimininko dviračio parku, lauku ar mišku. Žinoma, kartais pasitaiko ir mažiau judrių dalmatinų.

Kadangi dalmatinui labai patinka bėgioti laisvam – niekada nebandykite jo sugauti. Atminkite, jog šuo bus už jus greitesnis, be to Jūsų norą jį sugauti šuniukas supras kaip žaidimą ir pas Jus neatbėgs. Jei šuns neprisišaukiate, tada eikite šalin ir pasislėpkite. Dalmatinas išsigąsta „praradęs“ savo šeimininką ir ima jo ieškoti. Šuniui Jus suradus, visuomet jį pagirkite, tačiau jokiu būdu nebauskite, net jei paieškos užtruko ilgesnį laiką. Kad šuo mielai ateitų pas šeimininką kiekvieną kartą, nedarykite to, kas šuniui nepatinka, kaip pvz.: atėjus šuniui neriškite jo kiekvieną kartą prie pavadėlio. Kitu atveju šuo supras, kad kiekvienas jo atėjimas pas šeimininką reiškia laisvės varžymą. Dresiruokite savo šunį taip, kad kiekvieną kartą jis pas Jus atbėgtų su džiaugsmu. Pavyzdžiui, pašaukite savo šunį vidury pasivaikščiojimo, suimkite už antkaklio, pagirkite arba duokite kokį skanumyną ir vėl leiskite palakstyti. Taigi, teisingai dresiruojant, Jūsų šuniukui pavadėlio gali prireikti labai retai. Suprantama, kad gražiai elgtis be pavadėlio daug lengviau išmoks mažas šuniukas nei jau suaugęs šuo.

Dalmatinai labai lengvai pasiduoda dresūrai. Šį šunį galima daug ko išmokyti, tik svarbu visuomet jį paskatinti pagyrimu arba kokiu skanėstu, tačiau niekada nešaukite, o tuo labiau nesuduokite savo augintiniui. Jei dalmatiną mokysite nuolat to paties pratimo, Jūsų šunelis greitai praras norą ir užsispyręs gali nieko neatlikti. Todėl trumpi pratimai ar vieno pratimo keitimas kitu visuomet yra naudinga: tokiu būdu dalmatinas mokysis greitai ir su džiaugsmu.

Kailis. Dalmatino kailis yra baltas su juodomis (juodadėmis) arba rudomis dėmėmis (rudadėmis). Šios dėmės yra apvalios ir ryškios. Vienos dėmelės skersmuo vidutiniškai 2-3 cm. Juodi ar rudi taškeliai ant galvos, uodegos bei galūnių yra mažesni nei ant kūno.

 

Defektu laikoma

  • Kada dėmelės yra ryškios ir didelės nesenai gimusiam jaunikliui.
  • Tiek juodos, tiek rudos spalvos taškučiai ant vieno šuns
  • Nėra rainelės apink akį
  • Nosies galiukas ne vienos spalvos
  • Akys mėlynos ar žalsvos spalvos

Dalmatino plaukai trumpi, tankūs ir blizgantys. Tai, kad dalmatinas turi trumpą ir standų kailį yra privalumas, nes ant jo esantis purvas greitai nudžiūna ir lengvai nubyra. Jei šuo grįžta namo šlapias ir purvinas, tuomet užtenka tik rankšluosčiu jo kailį kiek pavalyti, kas šiam šuniui labai patinka. Trūkumas tai, kad dalmatino plaukas prilimpa visur: ant rūbų, kilimo, automobilyje ir šį plauką sunku išvalyti. Geriausia tam tinka limpančios priemonės, skirtos surinkti plaukus.

Išvaizda.

 Galva. Dalmatino galva yra vidutinio ilgumo. Viršugalvis gan plokščias, plačiausia vieta tarp ausų. Galvos oda neraukšlėta. Snukis yra ilgas, tvirtas, nesiaurėjantis. Lūpos ties žandikauliais plonos, standžios, prigludusios. Juodadėmio dalmatino nosis visada bus juoda, o rudadėmio - atitinkamai rudos spalvos.

Akys. Akys yra vidutinio dydžio, apskritos, ryškios, tolokai viena nuo kitos. Žvilgsnis inteligentiškas. Jei dalmatino kailis nusėtas juodomis dėmelėmis, tuomet jo akys bus tamsios, o akių vokai juodi arba labai tamsūs, o jei rudomis – tada akys bus gintaro spalvos, o akių vokai rudi.

Ausys. Ausys yra vidutinio didumo. Ant galvos ausys yra gana plačios, žemyn truputį siaurėjančios ir galiausiai užsibaigančios apskritais galais. Jos plonos bei taškuotos.

Dantys. Žandikaulis tvirtas. Dalmatinas įprastai turi 42 dantis: 20 viršutiniame žandikaulyje ir 22 apatiniame. Pirmieji - pieniniai dantys jaunikliams išdygsta 4-5-tą savaitę. Trečiame mėnesy pieniniai dantys ima kristi, o jų vietoj dygsta nuolatiniai. Šis procesas baigiasi, kuomet šuniukui būna jau pusę metų.

Kaklas. Dalmatino kaklas ilgas, grakščiai išlenktas, ties galva šiek tiek laibesnis.

Kūnas. Dalmatinas yra proporcingas, stiprus ir raumeningas šuo. Krūtinė vidutinio platumo, nes šonkauliai kiek išlenkti. Nugara yra stipri, tiesi, o juosmuo elegantiškai išlenktas.

Uodega. Dalmatinų uodega siekia užpakalinės kojos sąnarį. Ji stipri ties pagrindu, laibėjanti, gale šiek tiek užriesta. Kailiukas ant uodegos švelnus. Dalmatino uodega nei per aukštai pakelta, nei per žemai nuleista. Dažnai ant uodegos būna bent viena juoda dėmelė.

Galūnės. Pečiai vidutiniškai nuožulnūs, dailūs, raumeningi. Alkūnės ties kūnu prigludusios, siauros. Priekinės kojos tiesios, jų raumenys stiprūs. Priekinių kojų sąnariai yra elastingi. Priekinių bei užpakalinių kojų kelio sąnariai lengvai lankstosi. Letenėlės yra apvalios, tvirtos, su kiek išgaubtais pirštais. Pėdučių minkštimas bei pirštų pagalvėlės elastingos, kietokos. Nagai gali būti balti, juodi, rudi arba balti su juodais ar rudais taškučiais.

Dalmatinų jaunikliai yra pasakiško grožio. Tai viena iš priežasčių, kodėl žmogus tik pamatęs šį mažą padarėlį pamilsta jį tą pačią akimirką.

Dalmatinas su naminiais gyvūnais. Žmonės klysta galvodami, jog dalmatinas yra medžioklinis šuo ir todėl jis turėtų sužeisti kitą naminį gyvūną. Aminkite, jog dalmatinas kaip medžioklinis šuo buvo prieš 200 metų. Suprantama, instinktai yra likę ir šiandien, todėl norint, kad dalmatinas gražiai sutartų su kitu Jūsų augintiniu, šunį patartina dresiruoti.

Dresiruotą ir paklusnų šunį lengviau pratinti prie kitų gyvūnėlių. Kol dar šuniukas yra mažas, „supažindinkite“ jį su kiek įmanoma įvairesniais gyvūnais. Jei pastebite, jog Jūsų šuo nori kitą gyvūną pulti, sužeisti ar įkąsti, visuomet sulaikykite jį, sudrauskite ir pabarkite. Jei namuose turite kanarėlę ar kitą paukštelį, tuomet svarbu, kad šuo sulaikytų savo medžiojimo instinktą. Pratinkite gyvūnėlius vieną prie kito ne iš karto, tačiau po truputį. Taip dresiruojant ateityje neturėtų kilti problemų atostogaujant kaime ar norint įsigyti žiurkėną, kanarėlę ar kitą naminį padarą. Kadangi dalmatinas šiandien yra daugiau naminis nei medžioklinis šuo, jis puikiai gyvena drauge su kitais naminiais gyvūnėliais. Nesvarbu ar tai būtų katė, arklys, ožka, triušis, kanarėlė ar kitas naminis gyvūnėlis.

Kurtumas. Didelis dalmatinų trūkumas yra tai, kad kai kurie jų yra kurti. Pagal statistiką 22% dalmatinų yra kurti viena ausimi, 8% kurti abiems ausimis. Kurtumas atsiranda dėl netinkamo ausies kanalo aprūpinimo krauju, šuniukui esant 3-4 savaičių.

Veislė Ištirtų šunų skaičius Girdintys abejomis ausimis Kurčias viena ausim Kurčias abejomis ausimis Suma kurčiųjų
Dalmatinas 5009 70.2% (3510) 22.0% (1100) 8.0% (399) 30.0% (1499)

Jei dalmatinas yra kurčias, dar nereiškia, jog jis prarado daugelį šuns savybių. Daugelis šeimininkų, kurių dalmatinai kurti, yra be galo patenkinti savo šunimis. Mat šie šunys yra kur kas atidesni ir lengviau dresiruojami rankos mostais ar kitais kūno gestais. Jei dalmatinas yra kurčias, šeimininkai dažnai bijo vieną šunį paleisti palakstyti. Tačiau atminkite, jog tiek kurčiam, tiek sveikam dalmatinui be galo svarbu daug judėti, o ypač be pavadėlio. Dar esant mažam šuniukui mokykite jį Jus sekti. Jei matote, kad paleidę šunį jo neprisišaukiate – naudokite tą patį metodą, kaip ir girdintiems šunims - pasislėpkite. Joks dalmatinas nenorės likti vienas, todėl jis Jūsų ieškos. O sekantį kartą šuo labiau stebės kur Jūs esate. Tiesa, su kai kuriais dalmatinais reikia daugiau kantrybės, tačiau bet kokiu atveju anksčiau ar vėliau šis šuo išmoks atlikti tai, kas jam liepta. Turint kurtų dalmatiną rekomenduotina įsigyti antkaklį su vibruojančia detale, kuri per atstumą siunčia signalus. Tokiu būdu Jūs savo šuniuką galėsite be vargo prisišaukti nenaudodami akių kontakto. Tik nepamirškite, jog jei Jūsų dalmatinas kurčias, vedžiokite jį parke, pievoje ar kitoje vietoje nutolusioje nuo gausiai automobiliais važinėjamos gatvės.

Norint sumažinti kurčių dalmatinų skaičių, veisti galima tik tuos dalmatinus, kurie puikiai girdi abejomis ausimis. Jokiu būdu neveiskite visiškai kurčių ar pusiau kurčių dalmatinų. Būkite atidūs pirkdami šios veislės šunis. Išsiaiškinkite, ar Jūsų šuniuko tėvai iš tiesų nebuvo kurti. Mat kai kurie veisėjai ar prekiautojai parduoda šiuos šuniukus neperspėjus šeimininko apie esamą kurtumą.

Mityba. Teisinga mityba yra pagrindinis dalmatino geros sveikatos rodiklis. Dalmatiną galima šerti tiek pačių Jūsų ruoštu maistu, tiek pirktiniu ėdalu. Visuomet yra patartina šuniuką pratinti prie sauso ėdalo, kad neiškiltų problemų, kuomet Jūs negalėsite paruošti maisto (pavyzdžiui kelionės metu). Tačiau visuomet atkreipkite dėmesį į tai, jog perkamas ėdalas privalo atitikti Jūsų šuniuko amžių. Šalia sauso ėdalo visuomet turi būti dubenėlis pilnas vandens. Dalmatiną šerkite ne per karštu ir ne per šaltu maistu (ištraukę iš šaldiklio atšildykite). Paėdusį šunį kuriam laikui palikite ramybėje. Svarbu, jog dalmatino neperšertumėte - sveikas šuo turi būti ne apkūnus, o raumeningas, stiprus ir tvirtas. Dalmatinui svarbu laikytis reguliarių pasninkavimo dienų. Iki 12 mėnesių šios veislės šuo turi pasninkauti pusę dienos, o vėliau – ištisą vieną dieną į savaitę. Pasninko dieną dalmatinas išskirtinai turi gauti vandens. Visi dalmatinai pasninkauti pripranta lengvai, svarbiausia nepasiduoti pačiam šeimininkui!

Namų sąlygomis iš mėsos produktų dalmatinui rekomenduojama duoti jautienos, pvz. blauzdos kumpį, širdį. Taip pat galima duoti vištienos (gerai išvalytos), avienos, kalakutienos, žuvies (gerai išvalytos).

Iš pieno produktų dalmatinai mielai ėda sūrį, liesą varškę (būtų labai gerai su kviečių daigais arba saulėgrąžų aliejumi).

Palepinkite savo augintinį angliavandeniais, t.y. virtais tešlos gaminiais, ryžiais, sojų miltais, kviečių daigais.

Dalmatinai noriai ėda vaisius ir daržoves: česnakus, petražoles, bulves, morkas, kurios visuomet turi būti nuskustos. Salotas, pupeles ir kalafiorus prieš paduodant nuplikykite verdančiu vandeniu. Iš vaisių duokite bananų, obuolių, kriaušių ir kita.

Jūsų augintiniui taip pat galite duoti kiaušinį. Kiaušinio trynys gali būti nevirtas (atsargiai dėl salmoneliozės), o kiaušinio baltymas būtinai turi būti virtas arba keptas. Taipogi galima šerti visu išvirtu kiaušiniu, tik nulupkite lukštus.

Dalmatino organizmui svarbu gauti vitaminų preparatą, kalcio preparatą santykiu 1,2 :1,0.

Savo augintinio nešerkite: saldumynais, cukrumi, balta duona, prieskoniais (į bulijoną dėkite nedaug druskos), kopūstais, ankštiniais augalais, likučiais nuo pietų stalo, kaulais (išimtis veršiuko kaulai). Dantų valymui patartina duoti kietos duonos riekę.

Ką pasirinkti - patiną ar patelę?

Patelės pranašumai. Kalytę lengviau auklėti, ji yra prieraišesnė bei ramesnė. Patelė rečiau nori eiti laukan, o tai yra pranašumas. Mat kuomet lauke blogas oras, kalytė kaip ir šeimininkas mieliau bus namuose. Patelė mažiau kontaktuoja su kitais šunimis, todėl ją lengviau dresiruoti šunų mokykloje, nes ji yra atidesnė nei patinas. Esant lauke patelė yra paklusnesnė, ypač jei šeimininkas turi su savimi pasiėmęs skanėstų. Patelės geriau prižiūri namus.

Patino pranašumai. Patinai yra geresni vaikų draugai, nes jis dažniau su vaikais žaidžia. Patinai prasčiau saugo gyvenamą vietą, tačiau pačius šeimos narius gina greičiau. Šeimos rate patinai yra mažiau užsispyrę nei patelės. Patinas reikalauja daugiau judėjimo.

Norint pasirinkti šunį ar kalę, pirmiausia pagalvokite ko norite patys. Jei namuose norite šaunaus šuns, kuris su dideliu džiaugsmu laksto lauke bet kokiu oru, tuomet patinas kaip tik Jums. Jei geras šuns elgesys viešumoje yra svarbiau, nei jo užsispyrimas namuose, tuomet rinkitės kalytę.

 

Kilmės šalis: Vokietija

Gyvenimo trukmė: 14-17 metų

Ūgis: 13-25 cm, didieji iki 35cm

Svoris: nykštukinis 4-5 kg, didysis 6-11kg.

Kilmės istorija.

Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai” greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys.

Kailis.

XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu.

Išvaizda.

Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti. Lyginant su trumpomis takso kojomis, kūnas yra ilgas. Šių šunų galva yra taip pat ilga bei smailėja nosies link. Snukis gana platus, tvirtas ir šiek tiek ilgesnis, nei likusi galvos dalis. Antakiai ryškūs, akys tamsios, migdolo formos, išraiškingos. Ausys ilgos, kabančios bei apaugusios ilgais, švelniais plaukais. Nugara lygi, kiek išlinkusi ties strėnomis. Krūtinės apimtis vidutiniškai apie 30cm. Nykštukinis ilgaplaukis taksas vidutiniškai sveria 4-5 kg, didysis - 6-11 kg.

Laikysena.

Ilgaplaukių taksų laikysena yra išdidi. Jie raumeningo, atletiško kūno sudėjimo, pasižymi tvirtais kaulais bei storomis letenomis. Galva – kilmingumo bei stiprios valios derinys - laikoma išdidžiai.

Elgesys.

Ilgaplaukiai taksai yra draugiškos prigimties: jie prieraišūs, neagresyvūs, ištikimi, protingi, savarankiški ir labai žaismingi šunys. Be to jie yra ištvermingi, vikrūs bei turi puikią uoslę. Šie šunys pasižymi stipria sveikata, neišrankūs ir nelepūs, tačiau mėgsta patogumus bei komfortą. Ilgaplaukis taksas lengvai adaptuojasi tiek prie vieno žmogaus, tiek prie didelės šeimynos, tačiau iš grupės žmonių dažniausiai išsirenka vieną šeimininką. Ilgo plauko taksas yra kiek švelnesnio būdo lyginant su trumpaplaukiu ir jis lengviau pasiduoda dresūrai. Tačiau užsispyrimo jam taip pat netrūksta, todėl norint išauklėti šį šuniuką reikia kantrybės ir supratingumo.

Priežiūra.

Ilgaplaukiui taksui reikia skirti daugiau priežiūros nei trumpaplaukiui. Jo ilgą kailį reiktų iššukuoti kasdien. Tai daryti patogu specialiu šepečiu - pirštine. Nešukuojant kailio, jis gali veltis ant kilimo ar minkštųjų baldų apmušalų. Ilgaplaukiams šunims reiktų plaukus šalinti ir iš ausų, nes juose susikaupęs purvas gali sukelti uždegimą. Šuniui, ėdančiam sausą maistą, arba griaužiančiam dirbtinius kaulus, akmenys bei gelsvos apnašos valosi savaime. Tačiau laikas nuo laiko Jūsų taksiukui visgi reiktų pavalyti dantis soda arba šunims skirta dantų pasta.

Taksai yra gana vislūs - jie atsiveda vidutiniškai 5 šuniukus.

 

Šuns priežiūra
 
Jei norite įsigyti šunį, gerai apsvarstykite šį sprendimą. Šunys vidutiniškai gyvena 10 metų, tad visą šį laikotarpį Jums teks šuneliu rūpintis, jį prižiūrėti, surasti jam laiko su juo pažaisti. Šuo bus naujas šeimos narys, kuriam reikės ir Jūsų meilės, ir šilumos. Prieš įsigyjant šunį apsvarstykite, kokio dydžio šunį galite laikyti, nes šuniukas nebus visą laiką mažas; jis augs ir jam reikės vis daugiau erdvės. Pagal tai lengviau išsirinksite šuns veislę. Mes prekiaujame įvairiomis šunų veislėmis. Iš mažų šuns veislių (nuo 1 iki 10kg) mes galime pasiūlyti trumpaplaukį taksą, ilgaplaukį taksą, šiurkščiaplaukį taksą, pamarėnų nykštukinį špicą, trumpaplaukį foksterjerą, Ši-cu, pekiną, nykštukinį pinčerį, mopsą, jorkšyro terjerą, maltos bišoną, kinų kuoduotąjį, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį, Vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Vidutinių veislių šunys (nuo 11 iki 25kg): prancūzų buldogas, anglų koker spanielis, amerikiečių koker spanielis, biglis, šarpėjus, anglų buldogas. Didelių veislių šunys (nuo 26 iki 44kg): sibiro haskis, samojedas, čiau-čiau, dalmatinas ir k.t.  Suaugusio šuns pirkti nerekomenduojama. Idealiausia amžiaus riba 8-10 savaičių.
Mityba. Prieš įsigyjant šuniuką, būtina išsiaiškinti šuns mitybos ypatumus. Mūsų parduotuvėse pirkdami šuniuką, čia dirbantys kvalifikuoti darbuotojai puikiai patars kokiu pašaru maitinti mažylį. Jūsų šuniuka

Rodyk draugams

GRAUZIKAI

                                                                          

Triušiai


Triušius žmonės prisijaukino jau prieš 2000 metų. Tuo metu jie buvo laikomi vien tik dėl kailio ir mėsos. 19a. juos pradėjo auginti kaip naminius gyvūnėlius. Triušiai nėra graužikai, jie-kiškiažveriai.

Dabar pasaulyje yra apie 50 triušių rūšių ir apie 80 porūšiu. Šios rūšys skirstomos i keturias pagrindines grupes. Populiariausios rūšys yra:

Angoros. Turi labai gera kaili, todėl reikės ji dažnai šukuoti.

Šinšilos. Turi puikų sidabrinį kailį, matyt todėl taip primena savo bendravardžius graužikus. Tai viena populiariausių rūšių. Ankščiau buvo veisiami dėl mėsos, o dabar yra laikomi kaip naminiai gyvūnėliai.

Himalajų. Kailis yra baltas, o galūnės-juodos. Paprastai su vaikais yra draugiški. Iš kailio spalvos yra panašūs į Himalajines jūros kiaulytes.

Nulėpausiai. Nulėpausių triušių rūšių yra labai daug ir visi jų turi nulėpusias ausis. Viena iš populiariausių yra nykštukinis nulėpausis.

Olandiškas nykštukinis. Šie triušiai yra nedidelio ūgio ir erdvės jiems reikia mažiau, tačiau jie yra pikto charakterio.

Triušiuką gali įsigyti iš gyvūnų parduotuves arbu triušių veisėjo. Įsitikink, kad gyvūnėlis yra sveikas. Jei nori laikyti du triušius rinkis patelę su patele. Du patinėlius viename narve laikyti nėra gerai, nes lytiškai subrendę gali pradėti peštis.

Triušiukui reikia kuo erdvesnio narvo. Jei laikai triušiuką lauke, įrenk narvą kuris būtų ne žemesnis kaip 20 cm. Nuo žemės ir turėtų neperšlampamą stogą. 2/3 vienos narvo sienos turi dengti vielinis tinklelis, o 1/3 turi būti uždara (ten bus triušiukų miegamasis). Narvelio papildomai apšiltinti nereikės, bet turi pasirūpinti, kad jis būtų tinkamai izoliuotas ir į jį nepatektų drėgmės. Kraikui gali naudoti pjuvenas medžio drožles ar šieną. Įsitikink ar kraikas buvo laikomas sausai ir ar nėra nupurkštas kokiomis nors cheminėmis medžiagomis. Indelis maistui turi būti gilus. Geriausiai - keraminis. Gertuvę gali įsigyti gyvūnų parduotuvėse.

Vandenį reikia keisti kasdieną. Triušiai ėda įvairų maistą. Geriausiai šerti subalansuotu maistu, kurio pagrindas-liucerna. Triušiukams reikia ir žolių bei daržovių. Jei žiemą žolės nėra, jie gali ėsti ir šieną.

Triušio šukavimo dažnumas priklauso nuo jo rūšies. Trumpaplaukius reikia šukuoti porą kartų per metus. Ilgaplaukius-kartą per savaitę, o tokius kaip Angoros - kelis kartus per savaitę. Dauguma triušiukų nagus nusidildo bėgiodami, patys, bet jei matai, kad nagai yra ilgi- reikės apkirpti. Kirpk specialiomis žirklėmis 1,5 cm. Nuo gyvuonies. Jei pačia tai padaryti yra sunku, gali paprašyti to veterinarijos gydytojo. Jei gyvūnėlio dantys perauga, veterinaras gali juos patrumpinti. Tai galima pastebėti, pamačius, kad triušiukui pradėjo tiš burnos tekėti seilės. Triušiukus reikia paskiepyti nuo miksomatozės ir virusinio kraujavimo. Skiepyti reikia kas metus, tada veterinaras gali patikrinti ir triušiuko sveikatą.

Jei matai, kad tavo triušiukas tikrai stipriai negaluoja, kuo skubiau kreipkis į veterinarijos gydytoją. Dauguma veterinarijos gydyklų yra pasiruošusios suteikti pirmąją pagalba, o jei yra reikalas ir operuoti, bet operuoti triušį yra daug sudėtingiau nei operuoti kokį kitą stambų gyvūną. Susirgusį triušiuką laikyk šiltoje vietoje ir pasirūpink, kad jis visada turėtų šviežio vandens. Gali naudoti virintą vandenį. Į jį įpilk šaukštelį gliukozės ir truputį druskos. Žaizdeles gali gydyti apiplaudamas šiltu vandeniu ir švelniais antiseptikais. Didesnes žaizdeles turėtų gydyti veterinarijos gydytojas.

Jei leisite triušiams laisvai daugintis. Nesugebėsitesusitvarkyti su palikuonimis. Tiek patinus tiek ir pateles galima sterilizuoti kaip ir kates. Patelė jauniklių gali susilaukti bet kurių metų laiku, padaryti kelias vada per metus. Bet rekomenduotina yra trys vados. Nėštumas trunka apie mėnesį. Dažniausiai patelė guolį pasidaro pati iš savo plaukų ir kt. Guolį gali įrengti ir pats. Tau reikės 6 cm. gylio dėžutės. Dugną padenk šienu ir padėk į tą vietą kur patelė dažniausiai miega. Dažniausiai jauniklius atsiveda naktį. Jei per valandą neatsives nei vieno jauniklio, kreipkis į veterinarijos gydytoją. Kol jaunikliai patys neišeina iš lizdo, geriau neliesti nei jų nei patelės.

Jauniklių vystymasis:

7d.-užauga kailis.

10d.-pradeda matyti.

12d.-pradeda girdėti.

18d.-palieka lizdą ir pradeda ėsti kietą maistą.

2mėn.-visiškai atjunka.

5mėn.-lytiškai subręsta ir yra pasiruošę poruotis.

Jūros kiaulytės

Jūros kiaulytei nereikia daug priežiūros. Jos labai prisiriša prie savo šeimininkų ir juos atpažįsta. Jūros kiaulytėmis jas vadina dėl to, kad jos atvežtos iš už jūrų, o kvykia kaip kiaulytės.

Abisinijos(verpetuota) jūros kiaulytė turi verpetus. Pagal visas taisykles ji turi turėti keturis verpetus ant nugaros, keturis aplink pasturgalį ir po du prie pečių. Jų kailis neužauga ilgesnis nei keturi centimetrai, bet jas reikėtų šukuoti kartą per dieną.

Peru(karališkoji)jūros kiaulytė turi labai ilgą kailį, šią rūšį veisė daugiau, kaip 100 metų, jos kailiuką tektų pašukuoti nors kartą per dieną. Angliškoji(paprastoji) tai dažniausiai auginama jūros kiaulytė. Jos kailis dažniausiai būna: baltas, rudas, juodas, margas ir su įvairiais rudais atspalviais.

Himalajinė jūros kiaulytė turi šviesų kailį ir juodas galūnes kailio spalva dažnai priklauso nuo gyvenamosios vietos temperatūros. Jei yra šalta jos kailis tamsėja.

Daniškoji jūros kiaulytė yra retesnė. Jos kailis yra tamsus, ji turi baltą dėmelę ant nosies ir baltą plėmą ant nugaros.

Tau prireiks narvelio. Jis turi būti erdvus, jog jūros kiaulytė galėtų laisvai lakstyti. Į jį pripilk kraiko, jam geriausia naudoti pjuvenas arba presuotas pjuvenas. Jai reikės indelio iš kurio ji galėtų valgyti. Valgiui naudok suderinta ir jau paruoštą ėdalą. Jūros kiaulytei reikės gertuvės(ją gali įsigyti gyvūnų parduotuvėje). Gertuvėje visą laiką turės būti šviežio vandens. Žaislų jūros kiaulytei nereikia geriau jai nupirk namuką, jame ji jausis daug saugiau. Dar jei reikėtų specialių graužtukų, jog jos dantys neperaugtų.

Jūros kiaulytės maudyti nereikia, tačiau pašukuoti ir apkarpyti nagus reikėtų. Jūros kiaulytės šukos gali būti senas ir nenaudojamas dantų šepetėlis arba specialios šukos. Pats nagų nekirpk, geriau šį darbą palik veterinarui.

Jūros kiaulytės kraiką gali keisti kas 3,4 dienas. Vandenį kas dieną ir maistą kas dieną. Dėl nešvaraus ar nelygaus kraiko ant jūros kiaulytės padų gali atsiverti žaizdos vos pastebėjus ligą ją reikėtų nuvesti pas veterinarą. Dėl karšto oro jūros kiaulytes gali ištikti šokas, jos gali net samanę prarasti. Pirmai pagalbai reikėtų ją apšlakstyti vandeniu. Jei pastebėjai, kad jūros kiaulytės sunkiai lengvinasi reikėtų pro pipetę į burną įlašinti skysto parafino. Jūros kiaulytės gali susirgti niežais ir kitokiomis erkutėmis, tuomet jos gali nusikasyti net iki kraujų tokiu atveju ją reikėtų parodyti.

 

Šinšilos

Šie graužikai kilę iš Pietų Amerikos. Gyvena Bolivijos, Čilės vietovėse ir Andų kalnuose, iki 3 km. aukštyje. Devyniolikto a. pradžioje iš siu žvėreliu buvo labai madinga gaminti kepures, kailinius ir kt.

Dabar laisvėje dažniausiai sutinkama chinchila laniger, o namuose laikoma Chinchila brevicaudata.

Šinšilos kailiukas-labai minkštas. Jo spalva dažniausiai būna margaspalve, gelsvai pilkšva. Kitu rusiu spalvos gali būti baltos, sidabrines ir juodos. Pagal savo uodegos ilgi yra skirstomos i ilgauodeges ir trumpauodeges. Šie graužikai dažnai maistą laiko priekinėmis galūnėmis. Šinšila maitini reikia specialiais maisto misiniais, pirma karta nupjautu šienu (būna jau paruostu zooparduotuvėse), vaisiais bei daržovėmis. Pastaba. Nešerk šinšilos kopūstais, kukurūzais ir salotomis Nuo šio maisto gyvūnėlis gali nustipti.

Kad šinšilai neperaugtu ar neišaugtu keistos formos dantys, duok jai specialių graužtukų (jų įsigysi zooparduotuvėse). Vanduo turi būti kiekvieną diena keičiamas, jo visada turi būti gertuvėje. Jog tavo gyvūnėliui netrūktu vitaminu, gali kas mėnesi jos gertuvėje sutirpinti multivitaminų.

Veisti geriausia gegužes-spalio mėnesiais. Patinėlis turi būti 2 mėnesiais jaunesnis už patelę. Patelę reikai įleisti pas patinėlį. Šinšilos lytiškai subręsta 6-8 mėn. Patalpoje kurioje laikomi šie graužikai turi būti 14-18 laipsniu šilumos temperatūra. Atsivedus jauniklius, patelei gali pritrukti pieno, o pirmąsias 24 val. jaunikliai privalo jo gauti. Pieno miltelius reikia maišyti su vandeniu. Kas tris valandas iš pipetes reikia girdyti jauniklius. Kitas variantas. Jūros kiaulytė gali maitinti šinšilos jauniklius. Gimę jaunikliai būna su kailiu, matantys ir vikrus. Atjunkymo amzius - 2 mėnesiai.

Narvelis turi būti labai erdvus(2×2x1 m.). Jame turi būti įrengta šinšilų “prausykle”. Tai turi būti 3l. stiklainis pripildytas specialaus smėliuko (jo gali įsigyti zoo parduotuvėse ir pas veisėjus). Narvelyje turi būti gertuve ir indelis maistui. Labai svarbu, kad kambario oras butu gaivus, nes šinšilų yra labai jautri uosle. Idealu, kad narvelio kraikas butu pušų pjuvenos. Maistą, vandenį ir pjuvenas stenkis keisti kas dieną.

Šinšilų negalima atjunkyti nuo motinos ankščiau negu 2-3men. ir taipogi vėliau kaip 5 mėn. jau yra per vėlu pradėti auginti šinšilą, nes tada žvėrelis gali nebepriprasti prie naujo šeimininko. Šinšilas auginti nėra patartina mažiems vaikams ir suagusiems, geriausia auginti vidutinio amžiaus žmonės ir tiems kurie turi laiko su šinšila bendrauti, žaisti. Šinšilos yra labai protingi žvėreliai, draugiški, truputi baikštūs, bet jiems reikia laiko. Ypač svarbu su jomis bendrauti pačią pirmąją dieną naujuose namuose. Jeigu ją paliksite vieną ar išgąsdinsite, tokia ji gali buti ir visą savo gyvenimą. Šinšilos gyvena 10-20metų. Jos moka “šnekėti”, taip jos kviečia žmogų, kai nori žaisti, bendrauti. taip gali “šnekėti” ir naktį. Šinšilos minta šienu, geriausias žalias(šviežias), specialų maistelį, džiovinta duoną, bei batoną. Mėgsta graužikams skirtus skanėstus, joms duoti griaužti kreidą, priedus su daržovėmis, vitaminais. Šviežių daržovių duoti joms negalima. Jų žarnynas labai jautrus, todėl reikia jas gaudyti už uodegos, jokiu būdu ne už pilvuko. Patariu auginti šinšilas, nes tai judrūs, linksmi ir draugiški gyvūnėliai.




Smilpelės

Smiltpelei tiks tiek akvariumas tiek narvelis. Akvariumo kraikui geriausiai naudoti žemių ir durpių mišinį, nes šie graužikai mėgsta rausti įvairius urviukus. O narveliui galima naudoti granuliuotas arba paprastas pjuvenas (jų yra gyvūnėlių parduotuvėse). Dar tavo augintinio narvelyje turi būti gertuvė, indelis maistui, namelis, ratukas bei šienas (lizdeliams sukti).

Prieš pirkdamas smiltelę pagalvok kiek ir kokios lyties jų nori auginti. Jei auginsite vieną, augintiniui reikės skirti daugiau laiko, kad nesijaustų vienišas. O jei patelę ir patinėlį jie gali susilaukti palikuonių. Tai būna dažniausiai 6 - 8 jaunikliai, 4 - 6 kartus per metus. Jokiu būdu nelaikykite dviejų patinų, nes jie gali peštis.

Kai pirksi smiltelę išsiaiškinki jos amžių. Geriausiai, kad tai būtų 12-14 savaičių jauniklis. Patikrink ar ji tikrai sveika. Išsiaiškinki kuo buvo šeriamos smiltelės, nes negalėsi staigiai pakeisti jos mitybos raciono. Tai gali pakenkti gyvūnėlio sveikatai. Pirmą dieną namuose smiltelė gali jaustis nejaukiai, todėl palikite ją vieną ir neraginkite žaisti.

Jei smiltelę įsigijai iš gyvūnėlių parduotuvės ji gali labiau bijoti žmonių, nes buvo retai imama į rankas. Jaukindamas savo augintinį elkis su juo atsargiai, nedarykite staigių judesių.

Smiltelę šerk vakare, tuo pačiu metu. Būtinai duokite specialių grūdų mišinukų ir šieno. Dalį šieno ji sunaudoja savo lizdui sukti, o dalį suvalgo. Šieną reikia keisti kartą per savaitę. Smiltelės tai pat valgo petražoles, špinatus, ropes, morkas, kopūstus, salotas, vaisius, dobilus, jaunus aviečių lapelius, kiaulpienes, kraujažoles, razinas, saulėgrąžas ir moliūgų sėklas. Smiltelėms negalima duoti saldainių, sūrio, riešutų ir nešvarių žalumynų.

Smiltelės reikia leisti pasibėgioti. Tai gali padaryti kambaryje arba specialiame stadione. Jei išleidai smiltelę į kambarį, įsitikink, kad durys ir langai uždaryti, o plyšiai, bei laidai užslėpti. Jei gyvūnėlis netyčia kur nors įlindo, išviliok ją maistu.

Jei pastebėjai, kad augintinis gulinėja, ašaroja akys ir jo nosis drėgna tai gali reikšti, jog buvo išgąsdintas ar pavargo bežaisdamas. Paprastai tokiu atveju būtų gerai įpilti šviežio vandens ir narvelį perkelti į tamsesnę vietą. Jei po kelių dienų gyvūnėlis vis dar negaluoja, kreipkis į veterinarijos gydytoją.

 

Degu


Degu yra gyvūnėliai panašūs į voveres. Jų gimtinė – Peru, Argentinos, Bolivijos ir Čilės tarpukalnės. Šie graužikai aktyvūs dieną. Kaupia atsargas, tvarkosi ir saugo savo gyvenamąją vietą. Būstą įsirengia urveliuose, landas užmaskuoja akmenukais. Laisvėje išgyvena 15, o namuose 6-7 metus.

Degučius reikia laikyti narveliuose su tankiais metaliniais virbeliais, gali būti vieno arba dviejų aukštų. Kuo erdvesnis – tuo geriau. Galite įrengti lentynėles, pastatyti ratuką žaidimams. Degu labai mėgsta slėptis urvuose, todėl būtų gerai nupirkti specialų namuką. Šie graužikai labai mėgsta viską graužti, todėl tiek namuką tiek lentynėles laikui bėgant sugrauš. Kad gyvūnėliui būtų įdomiau, galima narvelyje įrengti pertvaras. Narvelį reikia statyti toje vietoje, kur nėra triukšminga ir nebūna skersvėjų.

Degu virškinimo trakas yra labai jautrus, tad jokiu būdu nereikia persistengti ir prikrauti per daug maisto, nes jis supus ir tai gali pakenkti gyvūnėliui. Vienam graužikui pakanka dviejų valgomųjų šaukštelių per dieną. Degučiui yra svarbiausia gauti specialaus maisto, kuriame yra visi reikalingiausi dalykai jo mitybai. Tai pat galima šerti džiovintais vaisiais, riešutais, saulėgrąžomis, grūdais, razinomis, džiovintomis obuolių skiltelėmis. Iš daržovių mielai ėda cukinijas, moliūgus, porus, morkas, žirnių ankštis. Uogas ėda įvairias pvz. šermukšnis, erškėtuoges, moliūgų sėklas, giles, lapuočių medžių šakeles, gudobeles ir šaltalankio šakeles su uogomis. Mėgsta smaguriauti džiūvėsiais arba šviežiu šienu.

Tiek patelė tiek patinėlis vienodai rūpinasi vaikučiais, todėl kai patelė ima lauktis, patinėlį galima palikti tame pačiame narvelyje. Dagu patelė gali atsivesti dvi vadas per metus. Nėštumas trunka 19-22 dienas. Degučiai atsijunko nuo motinos vos dviejų arba 2, 5 mėnesių. Lyti nustatyti nėra sunku, papilvėje aiškiai matosi patinėlio lyties organas.

Žiurkėnai


Žiurkėnai – tai smulkūs graužikai, anksčiau laboratorijose naudojami moksliniams tyrimams, šiandien vis dažniau auginami kaip naminiai gyvūnai, ypač pamėgti vaikų. Gyvūnėlis nėra itin reiklus ir nesudaro daug rūpesčių, tačiau, kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas, reikalauja priežiūros ir dėmesio. Deja, žiurkėnų gyvenimo trukmė neilga – vos 2-3 metai.

Rūšys

Pasauly žinomos per 60 žiurkėnų veislių ir apie 240 jų rūšys. Mokslinėse laboratorijose išvesti albinosai (baltieji) ir pūkuotieji (angoriniai). Pagal plauko ilgį kai kuriuose šaltiniuose šie graužikai skirstomi į trumpaplaukius ir ilgaplaukius bei pusiau ilgaplaukius, kurie gimsta sukryžminus pastaruosius. Namuose dažniausiai auginami Auksiniai (Sirijos), Kinų ir Nykštukiniai rusų žiurkėnai.

Auksinis (Sirijos) žiurkėnas. Bene dažniausiai namuose laikomi žiurkėnai – auksiniai, dar vadinami Sirijos. Jie nėra vien aukso spalvos, selekciniu būdu išvesta daugiau nei 100 kailiuko atspalvių. Vienspalviai būna aukso, medaus, kaulo, sidabriškai melsvos, šokoloado ar persiko atspalvių. Taip pat yra albinosų, kurių kailis visiškai baltas, o akys raudonos. Margi žiurkėnai būna dėmėti, su baltais šlakeliais ant kalio arba mozaikiški, lyg sulopyti iš atskirų kailio gabaliukų. Sirijos žiurkėnai dažniausiai laikomi vieni, nes su kitais gentainiais nesutaria.

Kinų žiurkėnas. Laisvėje paplitęs Rytų Europoje ir Azijoje. Jo kailis išmargintas pilkšvai raudonomis dėmėmis, per nugarą eina tamsesnė išilginė linija. Dažniausiai laikomi grupelėmis.

Pats mažiausiasis - nykštukinis rusų žiurkėtas. Jo uodega labai trumpa, kūnas vos tesiekia 5-8cm, sveria apie 7g., kailiukas paprastai rusvas, per nugarą eina tamsi linija. Jie gyvena trumpiausiai iš visų žiurkėnų. Dėl neilgos gyvenimo trukmės jie retai laikomi namuose, tačiau mielai bendrauja su kitais žiurkėnais ir žmonėmis. Dažniausiai gyvena porose.

Pirkimas

Žiurkėną galima įsigyti bet kurioje gyvūnų parduotuvėje arba iš žmonių, užsiimančių šių graužikų veisimu. Svarbiausia – nusipirkti sveika gyvūnėlį. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar žiurkėnas judrus ir smalsus. Kailiukas turi būti tankus, neišplikęs, akys – blizgančios, nosis, burna – švari, kvėpavimas – ritmiškas.

Žiurkėnus geriausia laikyti tos pačios lyties poralėmis (pvz. dvi pateles). Jei nėra norima veisti, pirkti skirtingų lyčių gyvūnėlius nepatartina, nes šie dažnai dauginasi. Sirijos žiurkėnus geriausia laikyti vienus.

Reikmenys

Dar prieš įsigijant gyvūnėlį svarbu turėti visus jam reikalingus daiktus. Žiurkėną galima laikyti plastmasiniame arba metaliniame narvelyje. Svarbu, kad grotos būtų pakalkamai tankios, jog nenaudėlis nesumanytų pasprukti. Narvelio dugnas turi būti padengtas pakratu. Jam tinka specialios gyvūnų parduotuvėse parduodamos drožlės arba granulės. Narvelyje gyvūnėlis visada pasirenka vietą, kur tuštintis. Ją reikia valyti kasdien. Kartais pavyksta žiurkėną įpratinti tuštintis specialiame nedideliame indelyje (jį galima nusipirkti gyvūnų parduotuvėje). Visas narvo pakratas keičiamas kas 1-2 svaites.

Tamsesniame kampe reikia įrengti dėžutę lizdui. Ją galima nusipirkti arba padaryti iš medžio (15×15cm.). Taip pat narvelyje turi būti prie grotelių pritvirtinta gertuvė, indelis sausam maistui (gali būti metalinis, plastmasinis ar keraminis) bei ėdžios žaliam pašarui ar šienui.

Tai žaismingi gyvūnėliai, todėl būtų gerai, jei graužikas turėtų bent kelis žaislus. Gyvūnų parduotuvėse galima rasti tunelių ar spiralinių žiedų, kurie žadina žiurkėnų gyvenimo urvuose instinktą. Šių graužikų itin mėgiami – treniravimosi rateliai.

Narvelio negalima statyti ant žemės, kadangi žiurkėnai bijo skersvėjų, taip pat saulėtoje vietoje, ypač, jie gyvūnėlis laikomas akvariume.

Šėrimas

Namuose laikomų žiurkėnų racioną turėtų daugiausia sudaryti grūdai, sėklos ir riešutai. Tokių mišinių galima įsigyti gyvūnų parduotuvėse, svarbu, jog maistas būtų sausas ir švarus.

Per dieną žiurkėnui reikia 10-15g maisto. Be specialių grudų mišinių graužikas turi gauti ir kitų maisto produktų. Tik įvairiarūšis racionas gali sumažinti riziką susirgti virškinamojo trakto ligomis. Žiurkėnai noriai ėda visų rūšių grūdus, kietą, džiovintą duoną, virtas bulves, virto kiaušinio baltymą, mėgsta saulėgrąžas, moliūgų sėklas, lazdymo, žemės, graikiškus, kokoso riešutus. Jie mėgsta sultingus vaisius: obuolius, kriaušes, slyvas kivi bananus. Taip pat ir daržoves: kopūstus, morkas, agurkus, pomidorus, melionus, moliūgus, cukinijas, burokus, ridikėlius, runkėlius. Iš pieno produktų galima duoti varškės, sūrio, kefyro.

Gyvūnų parduotuvėse galima įsigyti specialių maisto papildų, juose gausu vitaminų bei mineralinių medžiagų.

Suaugęs žiurkėnas per parą išgeria 20-30ml. Jis turi būti keičiamas kasdien.

Priežiūra

Žiukėnas – naktinis gyvūnas, todėl teks susitaikyti su jo judrumu atsibudus po dienos miego.

Reikėtų vengti svaigių temperatūros pokyčių, patalpos temperatūrai nukritus žemiau 5°C, žiurkėnas sustingsta ir užmiega žiemos miegu. Jo kūno temperatūra tuo metu sumažėja 1-2°C, retėja kvėpavimo dažnumas, širdies veikla vos pastebima. Todėl svarbu neapsirikti ir nepalaikyti augintinio negyvu.

Šiek tiek pripratusį prie šeimininko žiurkėną galima imti iš narvelio nykščiuir rodomuoju pirščiu suimant už laisvos sprando odos. Paėmus į rankas žvėrelį reikia laikyti sulenktame delne, tačiau stengtis per stipriai nesuspausti.

Žiurkėnai – aktyvūs gyvūnai. Nuolatos ką nors gremždami ar kasdami, nusidildo nagus, o turėdami, ką graužti, nudėvi dantis. Būna atvejų, kai žvėrelių nagai ar dantys užauga per ilgi, tuomet juos tenka trumpinti pačiam šeimininkui. Pirmą kartą tai gali padaryti veterinarijos gydytojas, jis ir parodys, kaip reikia trumpinti nagus bei dantis.

Kadangi žiurkėnas pats rūpinasi maisto atsargomis kaupdamas jas žanduose, porai dienų jį galima palikti vieną. Svarbu, kad būtų švaraus vandens ir ėdalo. Greitai gendančio maisto (daržovių, vaisių) reikia palikti nedaug.

Veisimas

Sirijos žiurkėnų veisimas yra sunkiausias, kadangi jie nesutaria net su savo gentainiais. Patelė į savo teritoriją neįsileidžia patinėlio, todėl juos reikia suvesti neutralioje aplinkoje – kitame narvely. Žiurkėnų susitikimą teks stebėti užsimovus pirštines, kadangi peštynės gali kilti akimirksniu. Jei patelė svetinga, porelę reikia palikti apie 20 minučių vienus. Vėliau patelė ir patinėlis atskiriami.

Nėštumas trunka iki 16 dienų. Žiurkėnai pasaulį išvysta visiškai akli ir pliki, sveria vos 2g., todėl patelė jauniklius atsiveda lengvai. Vadoje jų gali būti nuo 1 iki 12, dažniausiai pasitaiko 6.

Yra atvejų, kai patelė suvalgo savo jauniklius, todėl tabai svarbu pagerinti jos šėrimą, duoti daugiau pieno ar kietai virto kiaušinio baltymo. Labai svarbu pirmas savaites nejudinti lizdo su jaunikliais, kadangi patelė jaučia kvapą ir taip pat gali nužudyti jauniklius. Mažyliai auga labai greitai. Kailiukas apželia po 6 dienų ir jie pradeda landžioti iš lizdo. Po savaitės jaunikliai pradeda girdėti, o po dviejų matyti ir jau gali suvirškinti susmulkintą kietą maistą. Po 20 dienų jauniklius galima atskirti nuo motinos. Patinėliai lytiškai subręsta 6-8sav., patelės 4.

Kitų rūšių žiurkėnų veisimas nėra toks sudėtingas. Kinų ir Nykštukiniai rusų žiurkėnai paprastai atsiveda apie 4 jauniklius. Patelei besilaukiant, patinėlis turi būti su ja, kitaip ji gali jo nebepriimti atgal. Jaunikliai gimsta po 21 dienos. Skirtingai nuo Sirijos žiurkėnų, šių rūšių patinėliai padeda auginti mažylius. Po paros patelė vėl gali pastoti. Norint išvengti didelio prieaugio, patinėlį teks kartais atskirti.

Sveikatos sutrikimai

Svarbiausia sergantį ar sužeistą žiurkėną laikyti šiltai ir duoti skysčių (su pipete ar nedideliu švirkštu). Gyvūnėlių parduotuvėje ar veterinarijos vaistinėje galima įsigyti specialių rehidratacinių, vandenyje tirpstančių, miltelių. Žiurkėnui jų reikia duoti po kelis lašelius. Taip pat galima 1l. Drungno virinto vandens ištirpinti 1 arbatinį šaukšelį gliukozės ir druskos. Nedideles žaizdeles reikia plauti šiltu vandeniu, pabarstyti antibakteriniai miltukais.

Žiurkėnui kritus iš didelio aukščio, jį reikia įdėti į namelį, jog atsigautų po šoko. Jei po valandos jo savijauta nepagerėjo, gyvūnėlį reikia parodyti veterinarui.

Suteikus pirmąją pagalbą augintiniui, visada geriausia jį po to parodyti veterinarijos gydytojui.

                        

              

 

Rodyk draugams